Gabrielė Niekytė
Karantino metu jau išmokome, kad saugotis turime ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų – kad apsaugotume jautriausius ir labiausiai pažeidžiamus visuomenės narius. Apie tai, kokią įtaką karantinas ir naujas, neištirtas virusas turi labiausiai saugomiems – onkologinėmis ligomis sergantiems pacientams pasakoja Kauno klinikų Kamieninių kraujodaros ląstelių transplantacijos sektoriaus vadovas, gydytojas onkologas-chemoterapeutas ir hematologas Domas Vaitiekus, dirbantis su pacientais, kuriems atliekamas kraujodaros kamieninių ląstelių transplantacijos, kitaip vadinamos, kaulų čiulpų transplantacijos, ir onkologinėmis ligomis sergančiaisiais.
Kaip jūsų darbą paveikė karantinas ir koronaviruso pandemija?
Iš tikrųjų, pati pradžia buvo labai sunki. Buvo daug nežinomybės, tuo metu buvo emociškai sunku tiek mūsų visam personalui, tiek pacientams. Ta nežinomybė – kada čia viskas baigsis ir kaip čia bus, ar bus viskas gerai, ar bus labai blogai. Nežinomybė visiems kėlė didžiulį stresą. Pradžioje, teko skubiai prisitaikyti prie naujų realijų – kad ne visada pavyksta pacientą pamatyti, kad daugiau tenka kalbėtis telefonu, elektroniniu paštu. Nuotolinis bendravimas pradžioje galbūt buvo ir sudėtingas, ir neįprastas, bet per beveik du mėnesius viskas gana greitai susidėliojo į savo vietas ir dabar vyksta ganėtinai sklandžiai, streso ir nežinios tiek tarp kolegų, tiek tarp pacientų yra žymiai mažiau.
Žinoma, gerai, kad viskas vyksta sėkmingai ir su pačiu koronavirusu, kol kas nėra daug sergančiųjų. Manau, kad karantinas suveikė labai gerai, buvo [įvestas – aut.past.] labai laiku, ir dėl to galime džiaugtis. Kol kas galime džiaugtis labai gerais rezultatais, kurie leido išsaugoti daugybę resursų, taip pat ir žmogiškųjų.
Gal galite papasakoti kaip atrodo jūsų eilinė darbo diena ir kuo ji pasikeitė įvedus karantiną?
Mano diena prasideda nuo kaulų čiulpų transplantacijos sektoriuje gulinčių pacientų vizitacijų, jų gydymo plano, tyrimų plano, kasdieninių procedūrų. Taip buvo ir prieš karantiną, ir dabar, nes pacientų, gulinčių dėl transplantacijos, yra lygiai tiek pat. Transplantacijos sektorius dirba pilnu pajėgumu. Tik tai yra kitaip, kad dabar dirbame pasiskirstę, kad nesimaišytume skirtinguose padaliniuose – vieni dirba tik poliklinikoje, kiti tik skyriuje. Darbo šiek tiek daugiau, nes padalinyje turiu mažiau „darbo rankų“. Stengiamės, kad mūsų padalinyje būtų kiek įmanoma mažiau žmonių, kurie nėra būtiniausi, kad jie keltų kuo mažesnę riziką ypatingai pažeidžiamiems pacientams.
Anksčiau mano darbo diena būdavo, kad pusę darbo dienos dirbdavau su transplantacijų pacientais, o popietę – darbas ambulatorijoje, chemoterapijos dienos stacionare, kuriame lankosi pacientai chemoterapijai ir pacientai po transplantacijos. Ši antra dienos pusė pasikeitė kardinaliai, nes aš į dienos stacionarą nebeeinu, būnu tik kaulų čiulpų poskyryje. Konsultacijos su pacientais, kurie gauna gydymą tabletėmis arba kurie yra nesudėtingi, atliekamos nuotoliniu būdu, ir tai yra nemaža dalis pacientų. Tai vyksta tikrai sėkmingai. O pacientams, kuriems yra būtina „gyva“ gydytojo konsultacija dienos stacionare, ypatingai dėl tęsiamo gydymo, kuriems yra lašinama chemoterapija, yra gydytojai, kurie nuolatos dirba išskirtinai tik dienos stacionare, ir pagalbą visiškai pilnai ir labai kokybiškai pavyksta užtikrinti.
Su kokiais iššūkiais tenka susidurti dabar, kai palengva išeiname iš karantino, ir karantino pradžioje?
Išėjimas iš karantino onkologijoje ir hematologijoje faktiškai nesijaučia, mes tokiame karantininiame režime ir dirbome visą karantino laikotarpį, nes pacientams, kuriems gydymas yra tęstinis, jis nebuvo nutrūkęs. Nors tai kaip ir nėra skubi pagalba, kurią dauguma suprastų kaip skubią, bet tai yra tokia pagalba, kurios negalima nutraukti. Gydymas visada vyko, konsultacijos pacientams, kuriems įtariamas onkologinis susirgimas, taip pat vyko. Tai tas išėjimas iš karantino galbūt nėra tiek dramatiškas mūsų srityje, palygintinus su kitomis sritimis.
Sunkiausia buvo pacientams, kad vaistus gydytojai gali išrašyti [nuotoliniu būdu – aut. past.]. Iš tikrųjų, labai daug pacientų susidūrė su problemomis su savo šeimos gydytojais, kurie ne visi buvo labai geranoriški. Buvo šeimos centrų ir poliklinikų, kurios atsisakydavo tyrimus atlikti ir pacientams tikrai buvo labai sudėtinga. Manau, pacientams buvo iššūkis tinkamai pasiruošti konsultacijai.
Dirbate su pacientais, kurie yra labai pažeidžiami, situacijos labai jautrios, kokių apsaugos priemonių imtis, tiek jums, tiek kolegoms, kad galėtumėte padėti?
Iš tikrųjų žmonės yra labai įvairūs, ir pacientai, kurie netgi sirgdami onkologine liga, vis tiek nesuvokia tos [koronaviruso – aut.past.] grėsmės ir nesisaugo, ir tai yra baisiausia. Dalį pacientų tiek man, tiek kolegomis teko „išbarti“, kad jie suprastų tą riziką ir kiek įmanoma saugotųsi. Mes savo pacientams pradėjome net truputėlį anksčiau apie tai kalbėti [nei buvo paskelbtos oficialios rekomendacijos visuomenei – aut. past.] – turėkite kaukes, dezinfekuokite rankas; tai yra standartiniai reikalavimai ir priemonės, kurios yra rekomenduojamos visiems. Bet vis tiek šie pacientai turi apie tai pagalvoti ne vieną kartą, o du, ir tris, ir keturis. Dienos stacionare atvykstantiems ambulatoriniams pacientams buvo pradėta matuoti temperatūra kiekvieną kartą atvykus, jie buvo apklausiami dėl simptomų. Mes skambindavome pacientams iš vakaro, juos apklausdavome, ar jie neturi specifinių simptomų, nekarščiuoja, nekosti, ar neturi kažkokių kitokių problemų, taip pasitikrindavome du kartus, parą prieš atvažiuojant stacionariniams gydymui ir jau kai pacientas atvykdavo.
Kaip galvojate, kokių pokyčių į jūsų sritį atneš ši visa situacija?
Manau, kad į visą sveikatos priežiūros sistemą atneš [pokyčių – aut. past.]. Manau, galbūt bus ir gerų dalykų, vadinamos telemedicinos paslaugų plėtra, ypatingai pacientams, kuriems yra taikomas tęstinis gydymas, kuriems nėra būtina gydytojo gyva konsultacija. Tokių paslaugų įteisinimas ir jų tinkamas reguliavimas galėtų iš dalies nukrauti sveikatos sistemą nuo perteklinių vizitų. Tuo pačiu, ir pacientams yra gana patogu, jeigu gali susisiekti su gydytoju ir gauti efektyvų, šiuolaikišką gydymą.
O tuo pat metu, kaip žmogiškas ryšys gali būti išlaikomas tarp gydytojo ir paciento?
Nepasakyčiau, kad žmogiškas ryšys yra susilpnėjęs. Pokalbiai telefonu, konsultacijos telefonu, jos savo laiko trukme niekuo nenusileidžia nuo gyvų konsultacijų. Telefoninių pokalbių metu mes ne mažiau, ir kartais netgi ir daugiau, pasišnekame su pacientu, ir pacientas būna geriau pasiruošęs, žinodamas, kad jis skambina gydytojui. Pacientas pasiruošia, susirašo klausimus, kurie jam yra opūs, kurių nori paklausti ir dažnai gauni klausimų daugiau negu gyvos konsultacijos metu. Žmogiškasis ryšys, kaip kas jį supranta, ar būtinai turi būti viename kabinete ir žiūrėti vienas į kitą iš 1,5 metro atstumo, ar gali pasikalbėti telefonu ir pokalbis gali būti tikrai ne mažiau naudingas.
Ar buvo koks nors momentas ar nutikimas, kuris labiausiai įstrigo?
Gal pačioje pradžioje iš tikrųjų tas pasikeitimas, mes turėjome „užsidaryti“ nuo savo pacientų. Naujos patirtys atsirado, kai teko ir medikams atlikinėti koronaviruso testus. Aišku, gerokai išaugusi atsakomybė dėl savo pacientų, ypatingai kaulų čiulpų transplantacijose. Supranti, kad pacientai, jeigu jie yra vadinamoje aplazijos fazėje, po transplantacijos, kai laukia kada kaulų čiulpai „prigis“ ir vėl iš naujo pradės gaminti ląsteles, tuo laikotarpiu supranti, kad juos privalai apsaugoti visais įmanomais būdais. Infekcijų kontrolė yra labai svarbi, bet kai atsiranda naujas virusas, kurio dar iš tikrųjų nelabai pažįstame, tai sukelia papildomo streso ir atsakomybės kolektyvui.
Ar teko atlikti transplantacijų per šiuos du mėnesius, ar viskas sustojo?
Taip, nuo Naujųjų metų esame atlikę 16 transplantacijų, tai dabar per paskutinius du mėnesius įvyko 7 transplantacijos.
Tai iš tiesų atrodo labai daug, kaip turėjo vykti tokios sudėtingos operacijos karantino metu ir kokios emocijos apėmė jus ir kolegas?
Pagrindinis jausmas mūsų kolektyvui yra atsakomybė, tai pagrindinis dalykas. Atsakomybė, atsakomybė, atsakomybė, kad viskas pavyktų sklandžiai. Bet ta atsakomybė yra kiekvieno asmeninė, kiekvienas iš mūsų privalome laikytis karantino, kiekvienas iš mūsų einame namo, mes nesame „šventi“ ir nepaliečiami žmonės, mes taip pat turime savo šeimas, turime namus, mes taip pat einame į parduotuves, ir maisto nusipirkti, ir gyvename gyvenimus, nepaisant, kad tai yra karantinas kaip ir visi kiti Lietuvos žmonės, laikydamiesi karantino taisyklių . Tiesiog kiekvienas iš mūsų privalomo suvokti, kiekvienas kolega, kad mes galime būti [koronaviruso – aut.past.] pernešėjais net to nenorėdami ir nenujausdami. Tokia atsakomybė turbūt labiausiai ir slegia, kad netyčia kažkas kažkur neįvyktų ne taip, nors jokių 100% garantijų niekada negali būti šitoje situacijoje.
O buvo kokie nors momentai, kurie džiugina šiuo metu?
Be abejo džiugina, buvo mūsų pacientai, kurie sėkmingai pasveiko po transplantacijos.
Šiuo laikotarpiu buvo mūsų pirma pacientė, kuriai dėl išsėtinės sklerozės mūsų ligoninėje buvo atlikta kaulų čiulpų transplantacija. Jai buvo skirtas gydymas, kuris ypatingai stipriai slopina imunitetą. Ir kol kas galime pasidžiaugti, viskas sekasi sėkmingai.
Tuomet paskutinis klausimas, ko norėtumėte palinkėti savo kolegoms, savo bendražygiams, visiems medikams ir kitiems, dirbantiems tiesiogiai ar netiesiogiai su koronavirusu?
Šiuo laiku įvyko ir daugybė gerų pokyčių, asmeniniuose santykiuose ir tarp kolegų, tam tikra mobilizacija. Lietuviai vis tiek yra karių tauta, kai nutinka kokia nors nelaimė, jie sugeba mobilizuotis. Daugybė teigiamų dalykų pasikeitė mūsų visų bendravime, ko pačioje pradžioje, iš tikrųjų, trūko dėl įtampos. O dabar visi yra labai susikaupę, visi stengiasi padaryti savo darbą maksimaliai gerai. Aš tikiuosi, kad ši ypatinga situacija padės išgryninti vertybes, ir tie geri dalykai, kurie įvyko šios ekstremalios situacijos metu, liks ir mes jų nepamiršim.
Projektas „Priešakinėse linijose“ siekia suburti visų sričių Lietuvos medicinos darbuotojus ir kartu kurti karantino metraštį globalios pandemijos COVID-19 metu. Kviečiame visus medicinos darbuotojus pasidalinti savo pačių įamžintomis akimirkomis – vaizdo medžiaga, nuotraukomis, asmeninėmis istorijomis, atskleisti savo emocijas, darbo užkulisius, kasdienius džiaugsmus, kurti stiprų vienybės pojūtį bei palikti autentišką turinį ateities kartoms. Informacijos laukiame el.p. Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..">Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..
