Apie depresijos po gimdymo išsivystymo priežastis, gydymo būdus ir kaip galima šios ligos išvengti, klausiame Depresijos gydymo centro psichologę Mariją Bagdonienę.
Kokios pogimdyvinės depresijos priežastys?
Dažnai atrodo, kad jeigu sužinosime priežastį, ją pašalinsime, ir viskas bus gerai. Tiek pogimdyvinės, tiek kitų depresijų atvejų nėra viskas taip paprasta. Atlikta nemažai tyrimų, ir dabar laikomasi tos nuomonės, kad nėra vienos depresijos po gimdymo priežasties. Apskritai nėra vienos depresijos išsivystymo priežasties. Yra įvardijamos tokios galimos priežastys:
genetinė predispozicija (polinkis);
jautrumas vienokiems ar kitokiems pokyčiams;
suma rizikos veiksnių, didinančių riziką susirgti (psichosocialiniai veiksniai: priklausymas žemai socioekonominei klasei, jei patiriamas smurtas ir prievarta, jeigu problemiški santykiai šeimoje, jeigu nėra partnerio);
dalis moterų labai jautrios organizme hormonų pasikeitimams, kurie vyksta nėštumo metu;
pasikeitusi ekologinė aplinkos situacija: oro užterštumas, mitybos įpročiai – naujausi tyrimai rodo ryšį, kad, kai aplinka tampa labiau toksiška, rizika susirgti depresija išauga;
neurotransmiterių pokyčiai smegenyse.
Moterys suserga tuomet, kai dalis šių veiksnių susijungia. Depresija po gimdymo nepriklauso nuo moters amžiaus, nėštumo eigos, gimdymo sunkumo, ar tai pirmas vaikas, ar ketvirtas.
Priežasčių gausa apsunkina šią ligą, nes negali jų panaikinti, neretai net negali tiksliai jų nustatyti.
Kaip atpažinti pogimdyvinę depresiją? Kas jai būdinga?
Mes dažnai susiduriame su tuo, kad ji nėra diagnozuojama ir į ją nėra atkreipiamas dėmesys. Dėl to, jog ji tarsi pasimeta, pasislepia po tais dalykais, kurie būdingi po gimdymo, pavyzdžiui, apie 80 proc. gimdžiusių moterų patiria savijautą, kuriai amerikiečių psichologai suteikė „baby blues“ (pogimdyvinis liūdesys) pavadinimą. Ši būsena prasideda 3–5 dienos po gimdymo ir tęsiasi iki dviejų savaičių. Jai būdingi nuotaikų svyravimai – nuo euforijos iki liūdesio, verksmingumo, nerimastingumo be priežasties, vienišumo jausmas. Tas liūdesys neretai painiojamas su depresija po gimdymo. Liūdesys praeina savaime.
Pogimdyvinė depresija turi savo labai aiškius kriterijus. Labai svarbi pradžia: ji gali prasidėti nėštumo metu ar net praėjus 12 mėnesių po gimdymo. Tyrimai ir moterų istorijos rodo, kad ši depresija ne visuomet prasideda tik gimus kūdikiui, ji gali prasidėti ir tuomet, kai vaikui 7 ar 10 mėnesiai. Ji gali prasidėti bet kada per pirmus metus po gimdymo.
Pogimdyvinės depresijos simptomai:
Miego sutrikimai. Miego ritmas pasikeičia, kai atsiranda kūdikis. Moterys pradeda jautriau miegoti, sunkiau užmigti. Depresija po gimdymo serganti moteris negali užmigti netgi tada, kai ji jaučiasi labai pavargusi, išsekusi, kai miega jos kūdikis ir ji žino, kad turi sąlygas miegoti, bet vis tiek neužmiega.
Apetito pokyčiai. Gali pradėti daug valgyti, kas jai nebūdinga, arba iš viso nenorėti valgyti.
Kaltės ir neadekvatumo jausmai, kurie susiję su motinyste. Ji ima jaustis bloga mama, kad viską daro negerai ir dėl to išgyvena didžiulę kaltę. Jai atrodo, kad visos kitos moka su tuo tvarkytis, o jai nepavyksta džiaugtis, rūpintis kūdikiu. Tie jausmai labai stiprūs, slegiantys ir nuolat lydintys. Aplinkiniai dažnai į tokius moters jausmus reaguoja: „Susiimk, tu turi kūdikį – džiaukis.“ Moterys dažnai sako, kad norėtų džiaugtis, bet negali ir nežino, kodėl. Dėl to joms labai liūdna ir skaudu.
Pradeda nebeteikti džiaugsmo dalykai, kurie džiugino anksčiau – tai visų depresijų požymis.
Įkyrios mintys apie savęs ar kūdikio žalojimą. Ši dalis labai gąsdina mamas ir apie tai garsiai nešnekama. Įkyrios mintys ateina labai netikėtai, jos gali ateiti bet kada ir be jokios priežasties. Tai gali prasidėti nuo lyg ir nekaltos minties: „O kas jeigu mano vaikui kažkas nutiks?“ iki labai gąsdinančių: „O kas aš jeigu aš paimsiu peilį ir jį kažkaip sužalosiu?“, „O jeigu kūdikis iškris?“, „O jeigu aš jį imsiu ir mesiu į sieną?“ Moterys tas mintis suvokia kaip kažkokį svetimkūnį, kuris ateina, užvaldo ir praeina. Moterys išsigąsta tų minčių, joms atrodo, kad jos kraustosi iš proto. Tai vienas iš simptomų, kuris būdingas pogimdyvinei depresijai. Šis simptomas išnyksta, jeigu depresija gydoma.
Kokie yra depresijos po gimdymo gydymo būdai?
Sergančioms moterims apie savo savijautą baisu kalbėti, baisu garsiai įvardyti savo mintis, nes jos suvokia, kad jas gali palaikyti nenormaliomis ir atimti vaiką. Tačiau kalbėti reikia, nes kitaip liga nebus pamatyta ir nebus gydoma. Liga taip paveikia smegenis, kad jos ima žaisti su moterimi žiaurius žaidimus.
Kai kankina tokios įkyrios mintys ir moteriai nesuteikiama pagalba, nenuostabu, kad ji ima galvoti apie išėjimą iš šeimos, vaiko palikimą, kartais galvojama apie savižudybę, pasitraukimą iš gyvenimo.
Negydoma pogimdyvinė depresija turi polinkį tęstis ilgiau, peraugti į sunkesnę depresiją. Be to, nukenčia visos šeimos gyvenimo kokybė. Tad moteriai būtinai reikia suteikti pagalbą.
Jeigu moteris kreipsis į psichiatrą ar šeimos gydytoją, jai bus pasiūlyti antidepresantai. Įvairūs tyrimai rodo, kad nemedikamentiniai būdai pogimdyvinės depresijos atveju yra veiksmingesni. Tad Depresijos gydymo centre mes taikome būtent šiuos metodus. Pradėjus vartoti antidepresantus, tenka nutraukti žindymą. Žindymo nutraukimas sukelia moteriai daug pasekmių ir didina kaltės jausmą.
Tad visuomet pradedame nuo psichoterapinių pokalbių ir įtraukiame įvairias nemedikamentines priemones.
Nemedikamentiniai depresijos po gimdymo gydymo būdai yra šie:
Subalansuota mityba. Tyrimai rodo, kad omega-3 rūgštys padeda sumažinti depresijos simptomus. Tad rekomenduojame papildyti mitybą šiais maisto papildais. Pagimdžiusios moterys nori atsikratyti svorio, todėl neretai badauja. Kitos prisiskaito apie vaikų pilvo diegliukus ir ima vengti visų produktų, kurie gali tuos diegliukus sukelti. Obuolių negalima, žirnių negalima, ir lieka tik kokia nors košė. Gydytojai neturi tikslaus atsakymo dėl kokių priežasčių tiksliai vaikui būna tie diegliukai, tačiau yra daug labai visokių draudimų, ko negalima valgyti, ir moteris tiesiog nustoja valgyti. Tad svarbu neeliminuoti produktų, kad mityba būtų visavertė.
Patarimas miegoti tada, kai miega kūdikis. Jeigu vaikas dienos metu miega, tai mamai irgi reikia eiti miegoti, o ne pulti tvarkyti namų ir daryti kitų darbų.
Susiformuoti teisingas nuostatas. Pirmiausia reikia žinoti, kaip vyksta gimdymas ir kas per jį vyksta. Reikia ruoštis gimdyti, vaikelį auginti. Nesitikėti, kad gimus vaikeliui apims grynas džiaugsmas ir tame džiaugsme gyvensi.
Nesistengti visko daryti vienai. Numatyti, kokie žmonės tau padės per pirmą, antrą mėnesį, kuo jie galės padėti. Susikurti savo palaikymo grupę.
Rūpinimasis savimi ir savo poreikiais yra būtinas, kad galėtum tinkamai pasirūpinti kūdikiu. Tad mama neturi pamiršti pasivaikščioti, pasimankštinti, rasti laiko pokalbiui su drauge, paskaityti knygą, pažiūrėti filmą ir pan. Čia labai tinka vadinamasis saugaus skrydžio instruktažo principas: iš pradžių pasirūpi savimi, paskui – kūdikiu.
Neringos istorija
Depresija po gimdymo susirgusi Neringa taip pasakoja savo išgyvenimus: „Nebesijaučiu savimi, nuolat jaučiuosi liūdna ir suirzusi. Nebejaučiu jokio ryšio su savo vaiku ir nuolat jaučiuosi siaubinga mama. Taip pat pykstu, jaučiuosi nelaiminga ir vis svajoju, kaip norėčiau, kad viso iš viso niekada nebūtų buvę. Kartais atrodo, jog visa tai buvo siaubinga klaida.
Mano nėštumas buvo lengvas, gimdymas praėjo sklandžiai. Taip laukiau, kada ją galėsiu paimti ant rankų ir įsivaizdavau, kaip džiaugsimės savo pimagime. Kurį laiką taip ir buvo, tačiau po truputį ėmiau jaustis vis liūdnesnė, pasimetusi tarp daugybės naujų pareigų. Viskas nebuvo taip romantiška, kaip įsivaizdavau. Galiausiai nebegalėdavau užmigti, netgi kai vaikas leisdavo ir aš būdavau išsekusi. Nebesinorėjo net valgyti.
Iš pradžių maniau, kad tai nuovargis, kuris tuoj praeis, todėl niekam nieko nepasakojau, stengiausi susiimti ir susitvarkyti pati. Juk visos moterys gali, tai kodėl aš turėčiau negalėti?
Tačiau kiekvieną dieną darėsi vis sunkiau, verkdavau dėl menkiausio dalyko, nuolat jaučiausi pavargusi, neišsimiegojusi. Visiškai nebejaučiau ryšio su vaiku, o į galvą ateidavo įkyrių minčių, kad galiu sužeisti savo kūdikį. Ar ne per stipriai spaudžiu jos galvytę laikydama? Ar tikrai gerai nusiploviau rankas ir neužkrėsiu jos kokia mirtina liga? Ar neišmesiu imdama ant rankų? Atrodydavo, kad tos mintys nesibaigia, net jeigu matau, kad viskas yra gerai. Atrodė, kad visos mamos tvarkosi daug geriau už mane: jos daug geriau atrodo, jos daug geriau rūpinasi savo vaikais ir viską daro tarsi be menkiausių pastangų.
Pradėjau galvoti, kad esu iš tiesų siaubinga motina. Ir mano vaikui daug geriau būtų augti su kita moterimi. Maniau, kad, jeigu manęs nebebūtų, negadinčiau gyvenimo nei vaikui, nei vyrui, kurį taip pat verčiu nuolat kentėti negalėdama susiimti.“
