Pažadame – perskaitę šį interviu, į maistą ir populiarius su juo susijusius mitus pažvelgsite visiškai naujai. Vilniaus universiteto neuromokslininkė Urtė Neniškytė aiškina, kas kaltas, kad jūsų vaikas nevalgus, į šipulius daužo žaliavalgystės teoriją, paaiškina, kas atsakingas dėl glitimo netoleravimo mados, ir aptaria daugybę kitų su maistu susijusių reiškinių, nepaisydama jokių madų ir tendencijų, viską grįsdama tik mokslo žiniomis.
Ar maistas svarbus žmogui?
Jei pasižiūrėsime evoliuciškai, maistas mums be galo svarbus. Ir ieškome jo kuo geresnio, nes mūsų organizmas geba atskirti, kuris maistas yra kokybiškas.
Kas už tai atsakingas?
Mūsų skonio receptoriai, įvairūs receptoriai virškinimo trakte, geba atskirti, kokį maistą valgome, ar ten yra mineralinių medžiagų, cukraus, riebalų, nors mes to sąmoningai net nesuvokiame. Ir tas maistas, kuris yra energiškai tankus, turi daug kalorijų, kuris turi daug mineralinių medžiagų, jis evoliuciškai yra patrauklus, ir mūsų smegenys signalizuoja, kad čia tas maistas, kurį turime valgyti. Yra natūralus gero maisto potraukis, bet galime išmokti valgyti prastą maistą. Kasdien valgydami prastą maistą, įpratome galvoti, kad tai normalu.
Ką manote apie skonio stipriklį E621 (natrio glutamatą), kurio žmonės labai bijo?
E621 yra viena iš 20 pagrindinių aminorūgščių, tai – baltymų sudėtinė dalis, jos yra daug kur: pomidoruose, grybuose, sojų padaže. Glutamate nematau nieko blogo: ši aminorūgštis žymi maistą, kuriame yra baltymų, baltymai mums reikalingi, tai statybiniai blokai, kurie sudaro visą organizmą, natūralu, kad mes jaučiame tam potraukį. Problema yra ne ta, kad E621 mums pakenks – jis nepakenks, buvo daryti tai įrodantys tyrimai. Problema ta, kad maisto pramonė gali paimti labai prastų produktų, sukurti nelabai kokį maisto produktą, į jį įdėti E621, ir jis apgaus maisto receptorius, kad maistas, kurį valgome, yra kokybiškas, nors taip ir nėra. Taigi, aš vengiu E621, kaip skonio stipriklio, ir nevengiu jo kaip kokybiško maisto skonio stiprintojo, pavyzdžiui, namuose gamintas salotas pagardindama sojų padažu.
Kodėl greitojo maisto norime kas kartą?
Greitasis maistas turi daug cukraus ir riebalų. Niekada per evoliuciją negyvenome taip kaip dabar. Net prieš 100 metų neturėjome tokio maisto pertekliaus. Maisto siekimas buvo evoliuciškai leistinas elgesys. Smegenyse yra susiformavę tokie tinklai, kurie skatina siekti maisto ir jį valgyti. Bet dabar, kai galime pasiekti daug maisto, reikia įsiklausyti į kitus – sotumo ir alkio signalus, o ne tą tipinį siekimo valgyti signalą. Turime smegenyse centrus, kurie atsakingi už sotumą ir alkį. Reikia klausyti vidinių signalų, klausti savęs: „Ar aš alkanas, ar aš tikrai noriu valgyti?“
Ar gali būti, kad mūsų smegenys turės prisitaikyti prie naujų aplinkybių?
Smegenys, be abejo, keičiasi nuolat. Jei aš valgau vien dėl valgymo, tai mano smegenų centrai stipresni, jei sustoju ir pradedu klausytis organizmo, sustiprinu kitas smegenų dalis. Nes mūsų smegenys yra lanksčios, jos keičiasi pagal tai, kaip mes jas naudojame ar nenaudojame. Evoliucinis pokytis yra kitoks, kad jis vyktų, turi vykti atranka. Tai reiškia, kad tie žmonės, kurie netinkamai maitinasi, turi turėti mažiau palikuonių nei tie, kurie maitinasi sveikai. Tai šiuolaikiniame pasaulyje nevyksta.
Sakoma, kad, atsižvelgiant į gamtos zonas, kuriose gyvename, mūsų mityba irgi skiriasi? Ar tai reiškia, kad ir mūsų smegenys skiriasi?
Nemanau, kad žmonės gimsta su polinkiu valgyti tam tikrą maistą. Tai labiau įprotis, mes esame gana universalūs. Žmogus valgo tai, kas jam palankiausia ir prieinama tuo metu.
Nuo ko priklauso vaikų nevalgumas?
Vaikas, kurio aplinkoje yra maisto, iš bado nemirs. Reikia tėvams nedaryti dramų. Vaikų nevalgumas yra ne vaikų problema. Nes mes neįsivaizduojame, kiek vaikams reikia energijos. Mums atrodo, kad vaikai turi suvalgyti sriubą, kotletą ir dar kompotą išgerti. Iš tiesų jiems tiek nereikia! Pavyzdžiui, šiuo metu auginu metų dukrytę, ji – smulkaus kūno sudėjimo, jai reikia vos 650 kcal per parą. Čia yra labai nedaug. Kas kelias valandas suvalgydami kelis kąsnius, per dieną vaikai susirenka jiems reikiamas kalorijas.
O jei vaikas nevalgo mėsos? Ar gali būti, jog jis nuo vaikystės jaučia, kad jam to nereikia?
Gal mėsa pateikiama tokia forma, kad vaikui sunku ją suvalgyti – juk mėsa gana kietas produktas, ją vaikams gali būti sunku sukramtyti, jie, net turėdami dantis, dar tik mokosi kramtyti. O gal jie iš tikrųjų turi kitokį metabolizmą ir geležį susirenka iš kitų produktų. Nemanau, kad vaiką reikia versti valgyti mėsą, jei jis to nenori. Be abejo, aš kalbu apie situaciją ir vaikus, kurie atsisako mėsos dėl ideologinių priežasčių.
Šiuolaikiniai žmonės neretai atsisako tam tikrų produktų, tampa žaliavalgiais ir panašiai. Ar mūsų smegenys adaptuojasi prie naujų mūsų įpročių?
Man labai įdomu, kad, pavyzdžiui, žmonės, kurie dėl ideologinių priežasčių atsisako mėsos, ieško pakaitalų, kurie jiems tą mėsą primintų. Vadinasi, smegenys laukia iliuzijos, kad valgai mėsą. Taigi manau, kad labiau keičiasi ne smegenys, o metabolizmas, vieniems pasiseka susirinkti reikiamų medžiagų geriau, kitiems – blogiau. Labai dažnai žmonėms ėmus maitintis tam tikru būdu, jei su jais šnekėsi pirmais, antrais metais, jie sako, kaip puikiai jaučiasi. Tam tikra prasme veikia placebo efektas – žmonės įsitikinę, kad jie turi jaustis geriau, tai jie tikrai jaučiasi geriau. Tačiau reikėtų su tokiu žmogumi pakalbėti po septynerių metų. Septyneri metai – tai kritinis laikas, per tiek laiko organizmas išnaudoja savo resursus. Yra žmonių, kurie nuo vegetariškos mitybos labai nusilpsta. Aš nieko neturiu prieš vegetarišką mitybą, tiesiog reikia žinoti, kad subalansuota vegetariška mityba yra daug didesnis iššūkis nei subalansuota visavalgė mityba.
Daugiau skaitykite portale vmgonline.lt
