Galima ar negalima politikams bei kitiems visuomenėje gerai žinomiems asmenims neduoti Komunijos, jeigu jų viešai deklaruojamos pažiūros ar veiksmai prieštarauja Bažnyčios mokymui?
Tokia diskusija įsižiebė katalikiškoje ir pasaulietinėje Vakarų spaudoje po didelio atgarsio sulaukusio atvejo, kai amerikietis kunigas Robertas Morey nedavė ostijos buvusiam JAV viceprezidentui Joe Bidenui. Panašus klausimas tikriausiai ne kartą kilo ir mūsų galvose – tad verta pasigilinti.
„Šventoji Komunija išreiškia tikinčiųjų vienybę su Dievu, vieno su kitu ir Bažnyčia. Mūsų veiksmai turėtų tai atspindėti“, – sakė Florencijos miesto (Pietų Karolina) Šv. Antano katalikų bažnyčios kunigas. Šiaip praktikuojantis katalikas, visada pasisakęs už gyvybę, J. Bidenas sulaukė kritikos dėl savo pastarojo meto pareikštos nuomonės, kad valstybė turėtų skirti lėšų abortams finansuoti.
J. Bidenas yra sakęs, jog sieks panaikinti vadinamąją Hyde‘o pataisą, kuri draudžia valstybės lėšomis apmokėti abortus – išskyrus išprievartavimo, kraujomaišos atvejais arba jei kyla grėsmė moters gyvybei. Anksčiau pataisą palaikęs politikas poziciją pakeitė, atsižvelgdamas į partijos kolegų kritiką. „Sieksiu tokio įstatymo, kad pasirinkimas būtų vien moters ir gydytojo reikalas“, – skaitome spalio 5 d. tviterio žinutėje.
Atvejis išties rezonansinis dar ir dėl fakto, kad politikas šį akibrokštą patyrė savo prezidentinės rinkimų kampanijos metu. Pietų Karolinoje demokratų kandidatas 2020 m. vyksiančiuose prezidento rinkimuose viešėjo spalio 26–27 d. Nėra sunku suprasti tuos, kurie visoje šioje istorijoje įžvelgia „Eucharistijos politizavimą“ ar pavertimą rinkimų ginklu: neva šitaip paprasčiausia „nubausti politinį oponentą“.
Pats politikas vengė plačiau komentuoti jam, be abejo, skaudų įvykį. Žurnalistams jis pasakė tik tiek, jog tikėjimas yra jo privataus gyvenimo dalis ir kad „niekada sau neleidžia Bažnyčios mokymu paremtų savo įsitikinimų, „primesti kitiems“.
Bent dvi reikalo pusės
Ar kunigas buvo teisus? Šis klausimas atveria labai platų temų ratą, tačiau apsiribokime keliomis įžvalgomis. Iš vienos pusės, Roberto Morey'o veiksmai sulaukė didelio palaikymo. Ne vienas kanonistas savo publikacijose priminė bažnytinę teisę, pagal kurią privatūs politiko įsitikinimai aborto klausimu neatsveria jo viešos pozicijos. Tad kunigas pasielgęs teisingai.
Išties Bažnyčios kanonų kodekso 915 paragrafas numato griežtai apibrėžtas situacijas, kada dvasininkai tikintiesiems gali neleisti priimti Komunijos. Iš esmės tai tik dvi grupės žmonių: ekskomunikuotieji ar suspenduotieji bei tie, kurie „atkakliai išlieka akivaizdžiai sunkios nuodėmės situacijoje“. Visi kiti asmenys „turi teisę“ į Eucharistiją.
2004 m. tuometinis kardinolas J. Ratzingeris JAV vyskupams skirtame memorandume užsiminė ir apie „katalikus politikus“, kurie „nuosekliai agituoja ir balsuoja už įstatymus, leidžiančius abortą ir eutanaziją“. Anot J. Ratzingerio, šitaip politikai viešai ir oficialiai prisideda prie „akivaizdžios“ sunkios nuodėmės.
Tokiais atvejais politiko „ganytojas turėtų su juo susitikti, pristatyti Bažnyčios mokymą, informuoti, kad jis neturėtų priimti Šventos Komunijos, kol neišspręs objektyvios nuodėmės situacijos, ir įspėti, kad priešingu atveju jam bus draudžiama priimti Eucharistiją“. Pasak J. Ratzingerio, jei asmuo ir toliau atkakliai dalyvauja sunkioje nuodėmėje bei bando eiti Komunijos, „ministrantas privalo jos nesuteikti“.
Tačiau ne viskas taip paprasta. Kanonų taikymas konkretiems atvejams išties reikalauja daug išminties ir įžvalgos. Ne vienas autorius abejoja, ar ramia širdimi galime visą J. Bideno veiklą apibūdinti kaip „nuoseklią agitaciją ir veiksmus“, palankius abortui.
Niujorko arkivyskupas kardinolas Timothy Dolanas atskleidžia kitą reikalo niuansą. Jis kunigo sprendimo nepeikė, tačiau sakė pats nebūtų taip pasielgęs.
Arkivyskupas priminė Bažnyčioje galiojančią papiktinimo vengimo praktiką. Kunigas priėmė sprendimą, turėdamas tam „rimtą priežastį“: asmuo „viešai nesutinka su svarbiu, esminiu dalyku“. Tačiau tokiu atveju kardinolas tikėtųsi iš nuoseklaus kataliko savanoriško „susilaikymo nuo Komunijos priėmimo“, taip išreiškiant savo vienybę su Bažnyčios tikėjimu.
Dolanas yra ne kartą privačiai kalbėjęs su ne vienu viešumoje veikiančiu kataliku apie jo politines pažiūras. „Mano uždavinys yra pateikti aiškų Bažnyčios mokymą ir padėti žmonėms apsispręsti dėl savo sielos situacijos bei tolesnių padarinių.“ Kardinolas žavisi katalikais, kurie susilaiko nuo Komunijos priėmimo, jeigu nesutinka su svarbiu Bažnyčios mokymu.
Kita vertus, popiežius Pranciškus Eucharistiją vertina kiek kitaip. Jis niekada nesijaučia galintis iš šalies spręsti apie asmens sąžinės būklę. „Tai, ką kalbu, yra sunkūs dalykai. Nesu tribunolas, teisėjas, dalinantis Šventąją Komuniją.“ „Jeigu vien šventieji galėtų priimti Komuniją, Mišiose nebūtų nė vieno žmogaus, taip pat ir manęs paties“, – kard. Dolanas sakė žurnalistams.
J. Bidenas niekada neslėpė esąs praktikuojantis katalikas ir dažnai dalyvauja Mišiose savo parapijos bažnyčioje. Jo gimtosios Vilmingtono vyskupijos ganytojas Williamas Francis Malooly pratęsia kardinolo mintis, teigdamas, jog visada vengęs ir toliau vengs politizuoti Eucharistiją. Kaip ir dauguma vyskupų, Malooly yra labiau linkęs spręsti klausimą asmeniškame pokalbyje.
Fordhamo universiteto teologas, knygos „Beyond the Abortion Wars“ autorius Charlesas Camosy tviterio žinutėje rašė: „Bidenas atsitraukė nuo niuansuotos pozicijos [abortų klausimu] ir sudarė sąlygas, kai jam pagrįstai buvo neleista priimti Komunijos. Tačiau jei tas pats atvejis būtų taikomas apolitiškai, jį pritaikyti tektų daugybių DAUGYBEI kitų asmenų, – rašė Camosy. – Kard. Dolanas teisingai prieštarauja klaidingai dilemai: dirbtinai teikti pirmenybę vienai Evangelijos daliai ar paskelbti karą praktiškai visiems viešiems katalikų veikėjams Niujorke.“
Kodėl Bažnyčia tokia atsargi?
Istorija liudija, kad tokios kraštutinės priemonės kaip atskyrimas nuo bendruomenės (ekskomunika) ar draudimas priimti Komuniją Bažnyčioje taikomos itin retai. Ir dėl svarbių priežasčių. Pavyzdžiui, popiežiaus Leono IX vardu veikę legatai 1054-aisiais ekskomunikavo Konstantinopolio patriarchą Mykolą Kerularijų. Ir toji data šiandien žinoma kaip Didžiosios Vakarų ir Rytų schizmos metai. Audringos prigimties popiežius Bonifacas stojo į galios varžytuves su karaliumi Filipu II. Nugalėjo. Taip pat pradėjo Vakarų schizmos periodą, atnešusį daug sumaišties Bažnyčioje: Avinjone keli vyrai vienu metu skelbėsi esą popiežiais. Britų karalienės Elžbietos ekskomunika siekė nuslopinti monarchės agresiją, tačiau nutiko kai kas nelaukto: Anglijos katalikams teko rinktis tarp lojalumo savo šaliai ir savo tikėjimo.
Istorikas Johnas W. Omalley 2004 m. publikacijoje leidinyje „America“ pabrėžia, kad anatemų istorija išryškina tris aspektus. Pirmiausia tai, kad Bažnyčioje politikų pažeminimo atvejai visada buvo itin reti, pasitelkiami kaip kraštutinė priemonė sutramdyti beatodairiškus monarchus, o ne žmonių renkamus asmenis. Antra, visada po to, kai visos kitos priemonės liko bergždžios ir tikintis, kad gėris, kurį atneštų draudimas priimti sakramentus, prilygtų bausmės sunkumui. Paprastai suponuojami sąmoningi ir tyčiniai, provokuojantys veiksmai.
Egzistuoja ilgiausias sąrašas asmenų, kurie, nepaisant jų prasto elgesio, niekada nebuvo ekskomunikuoti. Buvo manoma, kad tai atneštų daugiau žalos negu naudos, ypač visuomenės stabilumui. Iškalbingas pavyzdys yra Prancūzijos karalius Pranciškus I, kuris darė viską, kad sutrukdytų didžiajam Tridento susirinkimui.
Istorikas primena ir trečią aspektą, kad visos šios ekskomunikų istorijos puikiai iliustruoja gerai žinomą nenumatytų pasekmių dėsnį. Visi veiksmai, juolab svarbūs, turi nenumatytų pasekmių – tiek gerų, tiek blogų. Dažniausiai jos toli pranoksta mūsų ketinimus.
Krikščionio dilema pliuralistinėje visuomenėje
„Efektyvus doktrinos perteikimas reikalauja kai ko daugiau, nei vien pagarsinti retoriką ir žvanginti anatemomis“, – rašo Vašingtone veikiančio Amerikos katalikiškojo universiteto Bažnytinės teisės profesorius kun. Johnas P. Bealas. Jo teigimu, pasitelkdama Komunijos draudimą kaip priemonę, Bažnyčios vadovybė kartu pripažįsta savo negebėjimą gyvybės Evangelijos tiesa įtikinti katalikų politikus bei dalį visuomenės. Susitaikyti su tokia nesėkme nedera tiems, kurie yra įpareigoti „skelbti žinią, laiku ir ne laiku“ (plg. 2 Tim 4, 2).
Kita vertus, teisėje numatytas išimtinai griežtas 915 kanono taikymas, apsunkinantis galimybę neleisti priimti Komunijos politikams, kurių viešas elgesys sunkiai dera su Bažnyčios mokymu, užkerta kelią pagundai politizuoti Eucharistiją. Siekiant išvengti, kad „Kristaus ir Bažnyčios meilės vienybę išreiškiantis sakramentas taptų sakramentu, išreiškiančiu ne vienybę. Uolumas apsaugoti Eucharsitją nuo nusidėjėlių profanacijos gali netikėtai atvesti net prie dar didesnės profanacijos: paversti eucharistinį šventimą politikos pratęsimu liturgijoje“.
Aptariamas J. Bideno atvejis išryškina svarbiausią šiandienos kataliko dilemą: kaip būti ir veikti pliuralistinėje visuomenėje? Akivaizdu, kad klausimas yra sudėtingas. Jei politika yra vertybių ir interesų derinimo menas, siekiant bendrojo gėrio, kiek kompromisų galiu daryti? O gal nuoseklūs krikščionys turėtų palikti politikos sferą? Juk sunkumų kyla ne asmeniškai priimti Bažnyčios mokymą, bet konkrečiai jį taikyti, atsižvelgiant į esamą teisinę sistemą. Beje, 2002-ųjų išaiškinimas, paremtas „Evangelium Vitae“, teigė, kad katalikas politikas gali balsuoti už gyvybei nepalankų įstatymą, pasiūlydamas, kaip „apriboti tokio įstatymo žalą, ir sumažindamas neigiamas pasekmes bendrajai visuomenės opinijai ir moralei“.
Šiandien kaip niekada reikalinga gerai suformuota asmeninė sąžinė, gebanti įžvelgti, kaip pasiekti didžiausią įmanomą gėrį net tada, kai tenka rinktis tiesiog mažiausią blogį. Tačiau individualios sąžinės laisvės tema dar gana menkai plėtota Katalikų Bažnyčioje.
