Jei žmonių civilizaciją matuotume kokios nors rūšies vienetais, greičiausiai taikytume atjautos ir rūpinimosi silpnesniaisiais ir neįgaliaisiais matų sistemą. Ne technologijos ir ne ideologijos nulemia mūsų gyvenimo kokybę – ją nulemia šilti ir saugūs mūsų santykiai ir požiūris į mažą, seną ir ligotą.
Ilgėjant žmogaus amžiui prastėja jo sveikata: atsiranda naujų ligų, su kuriomis sunkiai gali susitvarkyti senolio šeima, o ką kalbėti apie vienišus žmones... Tuomet tenka ieškoti pagalbos socialinės globos namuose, kurių savo valstybėje turime per 130. Dalis jų priklauso valstybei, kiti – įvairioms savivaldybėms, visuomeninėms ir religinėms organizacijoms, privatiems asmenims. Įvairūs jų savininkai, tradicijos, skirtingos istorijos, panašios ligos ir problemos.
Vienų tokių namų istoriją atveria žurnalistė Ramunė Sakalauskaitė savo knygoje „Laiko rankoje. Keturi senjorų socialinės globos namų dešimtmečiai“( knygą išleido VšĮ „Porta artis“). 1979-aisiais įkurtas Personalinių pensininkų pensionas, patyręs įvairiausių santvarkos kismo skersvėjų, net kelis kartus keitęs vadovus ir pavadinimą (dabartinis pavadinimas – Senjorų socialinės globos namai) išsilaikė dėl rūpestingų ir empatiškų žmonių pastangų.
Lygesni už lygius
Jau keturias dešimtis metų skaičiuojančių Senjorų socialinės globos namų Vilniuje durys atsivėrė 1979-ųjų metų spalio 1 d. Raudonų plytų namas Vilniuje, Jeruzalės gatvėje, buvo skirtas į atsargą išėjusiai nomenklatūrinei grietinėlei: Sovietų Sąjungos ir Lietuvos personaliniams pensininkams, bolševikų ir Antrojo pasaulinio karo veteranams. Tai buvo pirmieji tokie namai Lietuvoje, o pagalvota juose buvo apie viską: puikias gyvenimo sąlygas vienviečiuose ir dviviečiuose apartamentuose, išskirtinį maistą, priežiūrą, procedūras, netgi individualių drabužių siuvimą ir batų taisymą. Atvykstančių personalinių pensininkų laukė sutvarkyti kambariai su kilimais, šaldytuvais, namų apyvokos daiktais. Kiekvienas gyventojas turėjo savo gydytoją, o vaistų stygiaus tais chroniško deficito laikais pensiono gyventojai nejuto. Pensionui skirtos lėšos smarkiai lenkė kitoms tokioms įstaigoms skirtų lėšų dydį, tačiau buvę nomenklatūros veikėjai vis tiek šokdino personalą, kabindamiesi prie smulkmenų, rašinėdami skundus į partines instancijas.
Šis rojus baigėsi 1990-aisiais, Lietuvai paskelbus nepriklausomybę. Tuomet prie vieno stalo sėdėdavo ir komunistas, ir buvęs tremtinys. Keitėsi įstaigos vadovai, o pats pensionas, 1989-aisiais reorganizuotas į Vilniaus pensioną, buvo perduotas Eksperimentinės ir klinikinės medicinos institutui. Sovietmečio privilegijuotieji globos namai turėjo tapti senyvo amžiaus žmonėmis besirūpinančiu praktiniu, metodiniu ir moksliniu centru, pavadintu Gerontologijos ir reabilitacijos centru.
Tačiau centrui stigo ūkiškos rankos, o ir atsirado norinčiųjų jį privatizuoti. Gardus 3 ha kąsnelis Vilniaus Kalvarijų memorialiniame draustinyje masino ir traukė ne vieną. Galiausiai į istoriją įsitraukęs tuometis prezidentas A. Brazauskas padėjo išlikti buvusiam pensionui ten, kur jis stovėjo nuo 1979-ųjų.
Pokyčių metas
Nepriklausomybės pradžioje į globos namus Jeruzalėje sugrįždavo užsienio tautiečiai. Jie mokėjo didesnius mokesčius – po 350 dolerių, tačiau einant metams jų gretos retėjo. Įstaigos vadovai keitėsi: iš pradžių prie vairo stojo B. Freimantas, o nuo 1993-iųjų iki 2013 m. namams vadovavo mokslininkas Vidmantas Alekna. Pastarajam labiau rūpėjo mokslas, kelionės, tad namai po truputį iro, infrastruktūra eižėjo – buvusios sovietinės prabangos beliko tik atšvaitai.
2013 m. gruodžio 20 d. naujuoju įstaigos vadovu paskirtas Vytautas Gricius iš peties ėmėsi reformų. Pastato vidus buvo avarinės būklės: vamzdynas supuvęs, vonios surūdijusios, tualetai suskilinėję, sovietiniai baldai nutriušę. Teko atsisveikinti su pokyčių nepanorusiais darbuotojais, iš statybininkų per teismus išsireikalauti pašalinti atnaujinto fasado broką. Išplėtus gyvenamąsias patalpas, globos namai galėjo priimti daugiau senjorų ir darbuotojų. 2015 m. buvo apskaičiuota, kad įstaiga gali apgyvendinti 279 senjorus, o 2016 m. balandį įstaigoje buvo 161 darbuotojo etatas.
Norinčiųjų pakliūti į rūpestingai tvarkomus globos namus skaičius augo: 2019 m. vasarą eilėje laukė 100 asmenų. Pasak direktoriaus, tai nėra normalu: Vilniaus miestui ir Vyriausybei derėtų skatinti tokių namų kūrimą. Tačiau valdžia kaišioja pagalius į ratus: steigti leidžiama namus iki 40 vietų, o norint sudurti galą su galu reikėtų 70-ies.
„Mėgstu globoti žmones...“
Sovietmečio funkcionieriai mėgdavo kartoti: „Kadrai lemia viską.“ Pamažu šią tiesą jau atrandame ir mes, suvokdami, jog gėrį ir pelną kuria žmogiškas protas, rankos ir širdis. Kažin ar Personalinių pensininkų namai būtų sulaukę šių dienų, jei ne nuoširdūs ir kantrūs darbuotojai – tokie kaip socialinė darbuotoja (buvusi vyriausioji medicinos sesuo) Nijolė Slyčienė ir užimtumo specialistė Vida Liucija Butkevičienė, ištvėrusios visus keturiasdešimties metų skersvėjus ir vadovų kaitą.
Nijolė Slyčienė iš Laugalių senelių namų į prestižinį Personalinių pensininkų pensioną buvo perkelta „už gerus darbo rodiklius“. Iš pradžių darbo buvo nors vežimu vežk: iš kambarių reikėjo išvalyti statybines šiukšles, rūpintis baldais, įranga, kilimais, užuolaidomis. Vyriausiosios medicinos sesers alga tesiekė 63 rublius, nuo bado gelbėjo gyvenanti kaime mama ir brolis.
N. Slyčienės nuomone, mūsų laikų senjorų amžius ilgėja, bet ligos piktybiškėja, daugėja demencijų, vėžių. Tačiau ilgametė globos namų darbuotoja myli žmones ir mėgsta su jais bendrauti: „Mėgstu globoti žmones. Kai atvažiuoja naujokas, turiu jį būtinai pakalbinti, susipažinti“, – šypsosi N. Slyčienė.
Nuo 1980-ųjų dirbanti V. L. Butkevičienė į Personalinių pensininkų pensioną atėjo vedama noro gauti butą. Mankštino senelius kineziterapijos skyriuje, išgirdusi kiekvieną skambutį lėkdavo tekina. Buto ji taip ir negavo, tačiau liko dirbti iki šiol. Ji žavisi savo darbu, kiekvienam senoliui suranda gerą žodį – to moko ir studentes. Pasak V. L. Butkevičienės, akivaizdu, jog „į olimpiadą nė vienas nevažiuos, tačiau reikia stengtis, kad kiekvienas pradėtų vaikščioti“. Kantrybės ji moko ir gyventojus, ir jų artimuosius. Išgirdusi prašymą padėti apsirengti, ji ragina pačiam susitvarkyti. Ne vienas insultą patyręs, prie lovos prikaustytas ligonis pakilo ir pradėjo vaikščioti, rašyti po intensyvios V. L. Butkevičienės mankštos ir pratimų.
Ligoniai – kaprizinga liaudis, tačiau abi senbuvės darbuotojos kantriai ir atlaidžiai žvelgia į senolių nuotaikų kaitą. Personalinių pensininkų pensione ne vienas gyventojas šokdindavo ne tik darbuotojus, bet ir ministrus, tad nuobodu nebuvo. Dabartinė vadovybė taip pat laikosi nuostatos, kad darbe reikia stengtis dirbti kaip sau ir savo tėvams. „Ne senjorai gyvena mūsų darbe, o mes dirbame jiems, jų namuose“, – kartoja direktoriaus pavaduotoja Miglė Maniušytė. Darbuotojai supranta, kad pyktis ir irzlumas dažniausiai slepia artimo bendravimo troškulį, norą dalintis patirtimi, gyvenimo istorijomis, dabarties problemomis ir džiaugsmais.
Pasak knygos „Laiko rankoje. Keturi senjorų socialinės globos dešimtmečiai“ autorės R. Sakalauskaitės, slaugės dažnai tampa pirmuoju sergančiųjų emocijų žaibolaidžiu: ligų iškamuoti žmonės nepajėgia slėpti prastos nuotaikos ir dažnai išsilieja ant pirmo pasitaikiusiojo. Globos namuose dirba 16 slaugių ir 62 padėjėjos. Nejudančius senolius reikia nuolat vartyti, kad neatsirastų pragulos, keisti sauskelnes, naktimis atsiliepti į pagalbos šauksmus: vienas nori būti pamasažuotas, kitą kankina nemiga, trečią ištinka nerimo priepuolis. Senatvinės demencijos ištiktieji gali ir aprėkti, apstumdyti. Priekaištauti linkę ir senolių artimieji, ypač apsilankantys kartą per metus. Gal tokiu būdu jie bando nustelbti sąžinės graužatį dėl atiduoto svetimųjų globai artimo žmogaus? Dažniau apsilankantys ir slaugių darbą vertinantys artimieji suvokia sunkaus ir menkai apmokamo darbo vertę...
Lietuvoje reikėtų steigti daugiau globos ir slaugos namų, o ne ligoninių, sako buvęs ilgametis Senjorų socialinės globos namų direktorius Vidmantas Alekna.
Ne kiekvienas pakelia tokias darbo sąlygas, tad vadovybei tampa tikru iššūkiu „užsiauginti“ naują darbuotoją. Išvargintiems darbuotojams sudaromos sąlygos gauti psichologinę pagalbą, jų darbas pastebimas ir vertinamas. Įstaigos vadovas V. Gricius geriausiam darbuotojui kasmet įteikia Gerumo angelo skulptūrėlę.
Globos namuose senolius prausia maudymo komanda, jų gerove rūpinasi socialiniai darbuotojai, dainavimo valandėles veda muzikos terapeutė, o Personalinių pensininkų namų tradicija rinktis maistą iš trijų patiekalų pergyveno visus bandymus ją keisti.
„Senjorų socialinės globos namai – tai vieta, kur gyvenimas gali būti intensyvus ir kūrybiškas, kur žmonės bendrauja, dalijasi prisiminimais, užmezga naujus santykius. Jautri prižiūrinčiųjų globa nustumia liūdesį, o namų aplinka išvaduoja nuo vienatvės ir neleidžia nugrimzti“, – knygos „Laiko rankoje. Keturi senjorų socialinės globos dešimtmečiai“ pratarmėje rašo šių namų direktorius Vytautas Gricius. Tai nėra tušti žodžiai. Namai kasmet gražėja, jų gyventojai yra nuolatiniai Muzikos rėmimo fondo koncertų ciklo lankytojai. Namams talkina daugybė savanorių, lankosi moksleiviai, skautai, organizuojamos ekskursijos į teatrus, muziejus, koncertus, kiekvieną savaitę globos namų koplyčioje aukojamos šventos Mišios.
***
Lietuvoje reikėtų steigti daugiau globos ir slaugos namų, o ne ligoninių, sako buvęs ilgametis Senjorų socialinės globos namų direktorius Vidmantas Alekna. Pasak profesoriaus, pavyzdį reikėtų imti iš Kanados, kurioje siekiama, kad senas žmogus kuo ilgiau gyventų savo namuose. Vėliau jis persikelia gyventi į savarankiško gyvenimo namus, kur jam suteikiamos kelios paslaugos, o dar vėliau, silpstant sveikatai, senolis perkeliamas į slaugos namus. V. Aleknos nuomone, dalį dabartinių globos namų reikėtų pakeisti į savarankiško gyvenimo namus, kitą dalį – į slaugos. Gulinčiam senjorui svarbiau ne viešbutis, o gera slauga.
