Sulaukęs savojo rudens ne vienas atsigręžiame atgal ir perkainojame gyvenimo derlių. Kas buvo svarbu anksčiau, nebūtinai rūpės dabar. Atsiranda daugiau laisvo laiko, išminties, kantrybės, atsiranda noras tuo dalintis su mums brangiais žmonėmis, sako psichologė Aušra Kurienė. Tad ar atrasime ką nors svarbiau už anūkus – tuos, kurie ateina mūsų pratęsti, tuos, į kurių mažas širdeles ir protus norėtųsi berti brandžias mūsų patirties sėklas? Gi tenka girdėti, kad dėl įvairių priežasčių nesusilaukusieji vaikų vėliau dažnai apgailestauja dėl prarastos galimybės tapti seneliais…
O kaip megzti tą senelių ir anūkų ryšį? Kaip derėtų seneliams išlaikyti harmoningą pusiausvyrą tarp noro mylėti ir noro paauklėti tiek savo vaikus, tiek anūkus? Ar turėtų tėvai pykti ant savo vaikų senelių, kad jie anūkams skiepija kitokias vertybes, nei tėvai?
Apie tai kalbamės su psichologe, psichoterapeute, Paramos vaikams centro vadove AUŠRA KURIENE.
Augindami vaikus dažnai pristingame laiko bendrauti tarpusavyje, tačiau susilaukę anūkų jau turime daugiau patirties, laiko ir kantrybės, kurią mielai jiems skiriame. Kuo svarbus senelių ir anūkų ryšys? Kaip jis praturtina tiek mažą, tiek seną?
Vaikui labai svarbu turėti artimų žmonių, kurie jį globoja, myli, rūpinasi, padeda jam, apsaugo nuo pavojų, kurie yra paguoda ir pastiprinimas. Gi meilės niekada nebus per daug. Vaikui svarbu žinoti, kad yra artimų žmonių bendruomenė – senelių, kurių idealiu atveju yra net keturi, krikšto tėvų, tetų ir dėdžių, tėvų draugų, kurioje jis yra mylimas ir kurioje galima rasti įvairių žmonių santykių atspindžių.
Kodėl šis ryšys toks svarbus seneliams? Žmonės, turintys vaikų, visuomet jaučia savęs pratęsimo ilgesį, jiems svarbu matyti save daugiau šioje gyvenimo pusėje nei anoje. Kažką po savęs mes paliekame, kažką paliekame ir anūkuose. Be galo svarbus tas ryšys, kuriuo anūkai apdovanoja senelius, tas betarpiškumas, pasiilgimas, o, be to, turime daugiau pinigų, laiko, išminties, kantrybės, ir tuo norime dalintis su žmonėmis, kurie mums brangūs ir savi. Suaugusio sūnaus ar dukters jau nelabai apsikabinsi ir pamyluosi…
Seneliai myli savo anūkus, bet ar vien meilės pakanka? Kaip reikėtų megzti ryšį su anūkais?
Meilės ryšys visada yra ugdomasis, tarpusavio dalijimosi ryšys. Tikrai nemanau, kad susitikus su anūkais svarbu ko nors juos specialiai mokyti, nebent esame paprašyti padėti atlikti namų darbus ar išmokyti kokio nors ypatingo įgūdžio. Tačiau svarbu suprasti, kad kartu su vaiku būdamas suaugęs žmogus jį ugdo visada – ir nesvarbu, ar tą buvimą jis pavadintų kalbėjimusi ar žaidimu, tačiau vis tiek vyksta ugdymo procesas. Senelis vedasi kartu anūkę žvejoti, jis moko kantrybės, meilės gamtai. Močiutė kepa pyragą, ji ne tik moko savo anūką gaminti maistą, bet galbūt perduoda gaminimo džiaugsmą, giminės tradicijas ar slaptą pyrago receptą. Kam nors patinka sportas, kitam patinka laisvalaikiu žvelgti į dangų ir ieškoti debesyse prasmių, senelis mėgsta skaityti ir pasakoti istorijas, o močiutė žaisti kompiuterinius žaidimus – tokiais būdais seneliai perduoda anūkams savo vertybes.
Ne visada jos sutampa su jų vaikų, anūkų tėvų, vertybėmis. Jei tėvams atrodo, kad knygų skaitymas yra svarbiau už žiūrėjimą į dangų, seneliai neturėtų pradėti kritikuoti jų vertybių ir aiškinti anūkams, kad, girdi, tavo tėveliai nesupranta, jog didysis gėris yra dangus. Manau, kad sąžininga būtų pasakyti: „Tavo tėveliams labai patinka skaityti, o man labai patinka žiūrėti į dangų, o tu atrasi tai, kas tau patiks labiausiai.“ Tad čia nėra vienos tiesos, bet yra didžiulės galimybės ugdyti pagarbą kitokiai nuomonei
Pasitaiko, kad seneliai yra labai tikintys žmonės, o tėvai – laisvamaniai. Tai kaip jie turėtų sugyventi? Visi galime švęsti Kūčias ir rasti bendrų temų, papasakoti vaikams įvairias galimas šios šventės prasmes. Taip ugdoma tolerancija.
O ką daryti, kai vaikas elgiasi netinkamai?
Netinkamas vaikų elgesys turi būti sustabdytas. Dėl šito sutariame visi. Negalime leisti vaikams elgtis taip, dėl ko vėliau jų nemėgsime. Bet svarbu, kokiais metodais tą netinkamą elgesį mes sustabdome: priimtinais ar nepriimtinais. Jei seneliams atrodo, kad tėvų (senelių vaikų) taikomi auklėjimo metodai anūkams yra nepriimtini, jie turėtų pasakyti jiems apie tai, pasikalbėti išsakyti savo susirūpinimą ir išgirsti jų argumentus, kodėl jie taiko vienokias ar kitokias priemones. Taip pat ir tėvai, palikdami vaikus seneliams, turėtų aiškiai įvardinti, kas, jų nuomone, nėra tinkami disciplinavimo metodai. „Aš nenorėčiau, kad jūs juos už rankos tampytumėte ar ausis sukiotumėte...“ Labai svarbu, kad seneliai sugebėtų priimti anūkų tėvų autoritetą ir nesukeltų sumaišties, nepaisydami tėvų draudimų ar nustatytos tvarkos. Tarkime, jei tėvai neduoda vaikams saldumynų ar neleidžia valgyti lovoje, tai būtų labai pavojinga nepaisyti šių reikalavimų ir slapta griauti tėvų autoritetą. Seneliai turėtų į tai atsižvelgti ir priimti tėvų nuomonę. Tai yra tėvų autoriteto pripažinimo klausimas. Pasitikėjimas suaugusiaisiais yra žymiai svarbesnis vaikui nei papildomas saldainis ar „planšetės“ laikas.
Bet jei su seneliais būdamas anūkas netinkamai elgiasi, seneliai privalo jį sudrausminti, ypač jei tai liečia vaiko saugumą ir sveikatą. Gi neleisime vaikui lipti aukštai, kur pavojinga, tikrai paimsime telefoną, su kuriuo vaikas žaidžia visą dieną, net jei jis sakytų, kad tėvai jam tą leidžia. „Tavo tėveliai gal ir leidžia, tačiau dabar tu su manimi, o, mano akimis žiūrint, tau tai nesveika...“
Savo vaikus dažnai auklėję tradiciniais metodais, susidūrę su krizine situacija seneliai dažnai sutrinka ir nebežino, ką daryti. Kyla ginčų su tėvais, susipykus seneliai gali pasijusti atstumti. Ką daryti? Tarkim, einant pasivaikščioti vaikas nori važiuoti dviračiu, o seneliai tam priešinasi dėl kokių nors priežasčių. „Žinome, kad tu nori važiuoti, bet dabar mes nusprendėme eiti pasivaikščioti be dviračio. Kai grįšime, tu galėsi važiuoti dviračiu...“
Be abejo, mažam vaikui tai dažnai didelis išgyvenimas, kai jo noras negali būti patenkinamas. Tačiau mes visi žinome, kad ne visi norai gali ir turi būti patenkinti. Tėvai, augindami vaikus, nuolat susiduria su vaikų nepasitenkinimu, nes daugybė didesnių ar mažų norų lieka nepatenkinti kasdien. Seneliams, kurie mato anūkus retokai, labai sunku atlaikyti liūdną ir suirzusį anūką. Nori vaikutis dviračiu važiuoti? Gerai, grįžkime, nes jis zys visą kelią. Nori jis dar vienos ledų porcijos? Nupirkime, kad tik neverktų ir neliūdėtų...
Tradicinius autoritarinius metodus naudoję seneliai sutrinka, jie liepia „tik nustoti“, o jei vaiko reikalavimai nesibaigia, lengviau patenkinti norą, nei laikytis ribų ir taisyklių.
Bet nenutiks nieko baisaus, jei vaiko noras nebus patenkintas. Taip, jis kurį laiką liūdės ir bus nepatenkintas, taip kaip ir mes visi būname, kai mūsų norai netenkinami. Galime jį paguosti, galime pritaikyti pasekmes, tačiau tikrai nerekomenduočiau pataikauti vaikui tik dėl to, kad jis niekada būdamas su seneliais neliūdėtų.
Seneliams, kurie patys buvo auklėjami autoritariniais metodais, gali būti sunku priimti kitokį vaikų auklėjimo būdą. Dėl vadinamojo „vaikų nemušimo“ įstatymo vyko daug diskusijų.
Yra daug painiavos. Jei vaikai augo diktato sąlygomis, kad „pasakiau – ir šventa“, užaugę ir tapę jaunais tėvais jie nebenori to kartoti, jų nedžiugina tie prisiminimai. Bet tuomet kyla grėsmė, kad jų pačių vaikams nebus taikomos jokios ribos. Visi mokomės būti rūpestingais tėvais ir seneliais. Privalome vaikams nustatyti ribas, kad jie augtų saugūs ir galėtų gyventi visavertį gyvenimą žmonių bendruomenėje. Svarbu tik naudoti tinkamus metodus. Galima taisykles ar draudimus pasakyti ramiai ir draugiškai, o galima žeminant ir atstumiant. Dabar daug pasimetimo, kai bet koks ribų taikymas sutapatinamas su gąsdinimu ar baudimu. Priimant įstatymą daug kas klausė: „Tai dabar vaikų jau nebegalėsime drausminti?“ Ne, tėvai privalo drausminti, tėvystės įgūdžiai niekur nedingo, tik įstatymas draudžia tą daryti mušimu ir žeminimu.
Kartais atrodo, kad anksčiau buvo taikomi netinkami vaikų ugdymo metodai, bet aš taip nemanau. Nejaugi mus tik vanojo ir barė? Gal tik kiek mažiau kalbėjosi. Kažin, ar yra buvusi bent viena karta, kuomet seneliai nesakė tėvams, kad, oi, kaip jie tuos vaikus auklėja… Mano močiutė, matyt, taip kalbėjo apie mano mamą, mano mama apie mane, aš – apie savo vaikus. Bet čia ir labai daug žavesio. Daug vyresniosios kartos žmonių žavisi, kaip gražiai dabar tėvai auklėja savo vaikus. Su tėvystės iššūkiais susiduria kiekviena karta, nes gyvenimas nuolat keičiasi.
Juokais sakoma: „Mylėkit, seneliai, anūkus – jie atsilygins jūsų vaikams...“ Juokai juokais, bet kartais iš tiesų anūkai tampa manipuliacijų objektu, suaugusiųjų santykių įkaitais. Kaip turėtų elgtis tėvai, pajutę iš senelių pusės tokias manipuliacijas?
Vaikų išnaudojimas suaugusiųjų karuose turi įvairių formų. Ypač skyrybų atvejais, kartų konfliktų atvejais. Jei tėvai mano, kad seneliai naudojasi anūkais, siekdami kažkokių asmeninių tikslų, tai turėtų su jais atvirai apie tai pasikalbėti ir sustabdyti tokį elgesį, nes tai labai žalinga vaikui. Ir jei taip atsitinka, kad nėra saugu palikti vaiką vieną su seneliais, tėvai privalo apsaugoti vaiką nuo neigiamos įtakos, nesudaryti sąlygų vaikui pasilikti vienam. Vis dar galime bendrauti visi kartu – ir tėvai, ir seneliai..
Sukurti naujus visoms pusėms prasmingus santykius su savo suaugusiais vaikais ir anūkais gali būti nelengva. Ypač tėvams, kurie augino savo vaikus, taikydami griežtus autoritarinius metodus, gali būti sunku priimti jų, jau užaugusių, „nepaklusnumą“, laisvamanybę ir demokratines idėjas, diegiamas savo vaikams. Kaip ir jauniems tėvams gali būti nelengva iškęsti senelių „priekabiavimą“ prie jų ir jų vaikų. Tačiau svarbu nepamiršti esmių esmės – meilės ir noro dalintis savo gyvenimais.
