Ugdydamas savo fizinę ir dvasinę sveikatą, dažnas mūsų laikų žmogus pasitelkia įvairių rytietiškų praktikų, su meditacijos, fizinių pratimų ir specialaus kvėpavimo pagalba padedančių įveikti stresą, lavinti fizinį kūną, valdyti gyvybės energiją. Popiežiškoji tarpreliginio dialogo taryba savo apmąstyme „Jėzus Kristus – Gyvojo vandens nešėjas“ teigia: „Daugelis įsitikinę, jog „skolintis“ iš Rytų išminties nepavojinga, tačiau transcendentaliosios meditacijos (TM) pavyzdys turėtų akinti krikščionis nepulti aklai į kitą religiją (šiuo atveju – induizmą), kad ir ką TM skleidėjai aiškintų apie savo religinį neutralumą. Mokytis medituoti galima, tačiau pratybų objektas ar turinys aiškiai parodo, ar tai susiję su Jėzaus Kristaus apreikštu Dievu, kokiu nors kitokiu apreiškimu ar paprasčiausiai paslėptomis „aš“ gelmėmis.“
Su kunigu ARŪNU PEŠKAIČIU OFM kalbamės apie rytietiškųjų praktikų pavojų krikščioniškajai pasaulėjautai, taip pat ir apie turtingą krikščionybės lobyną, iš kurio, deja, nei patys semiamės, nei kitiems duodame.
Ar joga, kuksando ir kitos rytietiškosios praktikos suderinamos su krikščionybe?
Dalis žmonijos gyvena rytietiškos religijos ir jos sąlygotos kultūros kraštuose. Apaštalų darbuose sakoma, jog Dievas davė tam tikrus laikus, kad žmonės tarsi apgraibomis Jo ieškotų ir surastų. Gal nereikėtų labai kritiškai vertinti tokių žmonių: tiesiog jie gyvena pagal tam tikras nuostatas, ir tos nuostatos jiems padeda gyventi sąžiningai.
Tikiu, kad Dievas žmogui kalba visokiais būdais, nes Jis mus visus sukūrė ir atpirko. Teologas Karlas Rahneris sako, kad kiekvienas žmogus, kuris seka savo sąžine, yra kaip anoniminis krikščionis, nes Kristus davė malonę sekti savo sąžine. Kalbant apie Kristų ir Kristaus išpažinimą, mes, kurie turime galimybę pažinti Kristų ir gyventi Jo suteikiama malone, neturėtume pasinerti į visą tą maišalynę, perkeliant tam tikras technikas ir praktikas iš Rytų, ugdančias pasaulėjautą, kuri skiriasi nuo krikščionybės.
Žodis „meditacija“ europietiškoje kultūroje reiškia apmąstymą. Meditacija rytietiškose praktikose reiškia ne apmąstymą, o pasinėrimą į save, savojo aš gelmes ir galiausiai išsivadavimą iš savojo aš. Tai visiškai kita prasmė. Žmonėms, užsiimantiems šiomis praktikomis, kyla pavojus nejučia persismelkti pasaulėjauta, kuri svetima krikščionybei. Kyla grėsmė pasitikėti ne Kristumi, bet kažkuo kitu. Ne tik Kristumi, bet ir dar kažkuo, tarsi Kristaus neužtektų. Suprantu žmones, kurie ieško, nesu nusiteikęs prieš ieškančiuosius. Šiuo atveju kalbu apie krikščionis, kurie sako, kad jie tiki Kristų, išpažįsta Kristų ir pradeda ieškoti šių praktikų. Nesuprantu ir niekada nesuprasiu, ką tokios praktikos gali duoti gero.
Popiežiškoji Tarpreliginio dialogo taryba teigia: „Neabejotinai paprasčiausia, akivaizdžiausia bei labiausiai neatidėliotina ir galbūt veiksmingiausia priemonė, kurios derėtų imtis, būtų veiksmingas naudojimasis krikščioniškojo dvasinio paveldo turtais. Didieji vienuolių ordinai turi tvirtas meditavimo ir dvasingumo tradicijas, kurias galima padaryti prieinamesnes per kursus ar kartkartėmis jų namus atveriant nuoširdiems ieškotojams. Tai jau daroma, tačiau dar nepakankamai.“ Ar nemanote, kad tai ir yra spraga, pro kurią įvairios Rytų filosofinės ir praktinės sistemos atranda kelią į šiuolaikinius žmones, tarp jų ir krikščionis?
Taip, tai yra spraga. Labai džiaugiuosi jėzuitais, kurie pirmieji pradėjo ją taisyti, kviesti į krikščioniškąsias meditacijas, pavartodami terminą, kuris yra krikščioniškosios kultūros terminas. Mes, krikščionys, turime lobyną, kurį esame uždarę, ir, kaip sakoma Evangelijoje, nei patys imame, nei kitiems duodame. Tuomet žmonės ieško to egzotiško kelio, atrasdami jį kitur.
Jei esi krikščionis, sąžininga būtų atsigręžti į savo paveldą, tradiciją, į tai, kas gali būti aktualizuota dabar, ir pastebėti, kad nieko naujo nėra po saule, kuri kartais pasirodo visai ne saulė, o paklydimas nuo to, kas tavo krikščioniškame tikėjime ir praktikoje tau svarbu.
Rytietiškose praktikose sakoma, kad reikia išsivaduoti iš savojo aš. O ką tai reiškia? Tai reiškia ateiti į beformę būtį, kuri neturi santykio dėmens. Tuo tarpu krikščionybėje ypač svarbus santykis su Kitu, nes žmogaus gyvenimas unikalus. Ir tuo mes labai skiriamės nuo rytietiškųjų sampratų, kalbančių apie reinkarnaciją. Jei žmogaus gyvenimas unikalus, tai ir mūsų santykis unikalus. Pabėgę nuo jo sunaikinsime savo krikščioniškąją pasaulėjautą. Ją sunaikindami rizikuojame sunaikinti tikėjimą, o tai labai pavojinga.
Kunigai egzorcistai rytietiškąsias kūno lavinimo praktikas laiko dvasine grėsme krikščionims, tačiau jogą dažnas praktikuoja dėl geros fizinės ir psichinės sveikatos, tad kur čia slypi pavojus?
Suprantu kunigų egzorcistų nerimą. Joga turi daug sveikatai naudingų ir gerų pratimų, bet problema slypi kitur. Dažniausiai šios praktikos neatsiejamos nuo religinių praktikų, kurios dažnai perkeliamos eklektiškai ir nemokšiškai. Gerai, jei jogos būreliui atsakingai vadovauja medikas. Tačiau jei vadovauja savamokslis, po kelių užsiėmimų pastatantis mokytojo portretą, raginantis kartoti mantras, nes reikia ne tik fizinį kūną tvarkyti, bet ir dvasinį, tuomet gresia didžiulis pavojus santykiui su Jėzumi, kuris yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas.
Esame ne tik dvasinės, bet ir fizinės būtybės, turime ne tik psichiką, bet ir kūną. Ar jis nėra pamirštas krikščionybėje? Malda per šokį jau skinasi kelią ir pas mus, bet panašu, kad tokia jos forma priimtina toli gražu ne kiekvienam.
Lietuvoje yra bėda. Ortodoksų Bažnyčia turi praktiką, susijusią su kvėpavimu, kai trumpos maldos – tokios kaip „Viešpatie Jėzau Kristau, gyvojo Dievo sūnau, pasigailėk manęs nusidėjėlio…“ ir kitos derinamos su įkvėpimu ir iškvėpimu. Šv. Tomas Akvinietis yra sakęs, kad mūsų kūnas yra mūsų sielos išraiška. Natūralu, jog tai neatskiriami dalykai. Šventajame Rašte tai nėra pamiršta.
Šv. Paulius laiške Timotiejui rašo: „Dėl savo sveikatos gerk ne vien vandenį, bet vartok ir truputį vyno dėl savo skrandžio ir dažnų negalavimų..." Šv. Pauliui rūpi artimo bendradarbio fizinė sveikata. Laiške efeziečiams jis kreipiasi į vyrus: „Taip ir vyrai turi mylėti savo žmonas kaip savo kūną. Kas myli savo žmoną, myli save patį. Juk niekas niekada nėra nekentęs savo kūno, bet jį maitina ir globoja kaip ir Kristus bažnyčią.“ Tai yra pamiršta. Dažniausiai prisimenama, kad šv. Pauliui kalbant apie kūniškąjį, dvasinį ir sielos žmogų kūniškasis žmogus lyg ir būtų paskutinis. Šv. Pauliaus teologijoje kūnas turi dvi reikšmes: kūnas kaip dvasios šventykla ir kūnas, kuris mus sujungia su žeme ir kuris naudojamas tik galiai pasiekti, o tai tampa blogiu. Tačiau pats kūnas nėra blogis.
