„Bet gal jūs nepasakokit taip visko atvirai…“ – ne kartą buvau sudrausta, kai apie gyvenimo su vaikais spalvingumą kalbėdavau savo tuo metu bevaikiams draugams. O kai ne pasakoju, bet parašau, taip pat vis sulaukiu nuogąstavimų, kad savo „motinystės siaubo istorijomis“ gąsdinu galvojančius, planuojančius, dvejojančius ir juos net atgrasau nuo minties kada nors turėti vaikų.
Žinot ką? Nesąmonė visa tai.
Nė karto gyvenime nesigailėjau sprendimo turėti vaikų. Turiu tris ir ateity galbūt norėčiau daugiau. Gyventi su vaikais yra ir žvėriškai sunku, ir žvėriškai įdomu. Tikiu, kad savo raštais ne atgrasau, bet atvirkščiai – reklamuoju tėvystę, tik ne iliuzinį, o kiek įmanoma realesnį jos paveikslą.
Be to, nesijaučiu parašiusi nė vienos siaubo istorijos, jos visos yra apie motinystės ir tėvystės ambivalentiškumą. Visose istorijose yra antras dugnas, nebent tyčia pasirenkate jo nematyti. Bet toks ir yra gyvenimas su vaikais: jis visada yra labai dvilypis. Dar būna trilypis ar keturlypis. Vieną akimirką tu verki iš džiaugsmo, kitą – iš skausmo, trečią – rėki iš pykčio, o ketvirtą ir visas kitas – nori miego. Netrūksta veiklos, emocijų ir niekada nepristinga prasmės. Jeigu reikėtų vienu žodžiu įvardinti, koks gyvenimas su vaikais nėra, tai jis tikrai nėra vienspalvis. Ir dar tikriau – jis nėra blankus.
Marlo iš filmo „Auklė Tully“ (apie jį rašiau čia) sakė: „Kai tau dvidešimt keleri, gyvenimas atrodo nuostabus, bet tada iš už kampo pasirodo trisdešimtmetis ir nutrenkia tave kaip šiukšliavežis penktą ryto.“ Kalbėdama apie avarijos kaltininką, ji, žinoma, omeny turėjo vaikus. Bet tai irgi nėra siaubo istorija, žmonės! Tėvystė nutrenkia, tai visiška tiesa, bet tiesa yra ir tai, kad po pirmojo, tikrai labai smarkaus nutrenkimo, aš visiškai sąmoningai po trejų metų pasirinkau antrą susitikimą su šiukšliavežiu, tik šįkart jį man pavyko jau visai sėkmingai susitranzuoti ir kelionę baigiau ne traumatologiniame, bet vairuotojo kabinoje. Tiesą pasakius, nesu sutikusi nei vieno ir nei vienos, kurie būtų nutrenkti negyvai. Šiukšliavežis nenužudo, jis tik gana brutaliai patreniruoja, ir po susitikimo su juo visi tampa jei ne stipresni, tai tikrai išmintingesni.
Tegul niekada negąsdina tikros tėvystės istorijos, jose visada yra antras dugnas ir sidabrinis pakraštėlis saviironijos. Bet kuriuo atveju į tėvystę geriau eiti su teisingais lūkesčiais: bus visko. Bet tikrai nebus nuobodu. Nes vaikai su savimi atsineša daug nesterilaus gyvybingumo, galvos valymo procedūrų, minimalizmo. Be to, jie dar neišmokę turėti didelių pretenzijų ir jūsų gyvenimą paskanina dar vienu slaptu ingredientu.
1. Nesterilumas yra gyvybė
Vaikai į suplanuoto ir kontroliuojamo spontaniškumo gyvenimus atneša daug nesterilaus buvimo. Būtent tas atprastas nesterilumas ir muša pagrindą iš po kojų pirmuosius tėvystės mėnesius ar netgi metus, kai turi naujai mokytis kasdienybės, dienos ritualų, derybų, savojo ego sutramdymo. Bet tas nesterilumas – jis turi ir labai daug pilnatvės. Tu iš naujo patiri tikrą gyvenimą, kai vėl pastebi saulėtekius ir saulėlydžius, metų laikų kaitą, kai skauda, kai bijai realių dalykų, o ne ore kybančio ir zvimbiančio neapibrėžto nerimo. Kai myli taip, kad net žemė po kojom dreba, kai atrodo, dėl kito žmogaus nesusimąstydama(-s) eitum tiesiai į ugnį. Aname ankstesniame gyvenime tokių ekstremumų būdavo kur kas mažiau, net jei išoriškai jis atrodė daug laisvesnis ir nepriklausomas.
2. Galvos valymo procedūra
Turint vaikų labai aiškiai ir lengvai susidėlioja prioritetai: kas yra svarbu, o kas – visiškai antraeiliai dalykai. Tos pačios, tarkime, darbo dramos, turint vaikų ilgainiui ima rodytis kaip nepakankamai reikšmingos ir nevertos tavo laiko, nervų ir dėmesio. Tai nereiškia, kad imi dirbti mažiau dėmesingai – gal kaip tik atvirkščiai, nes turi labai ribotą laiką, kurį skiri tik tam, kas iš tiesų svarbu, o ne pašalinėms niekur nevedančioms santykių peripetijoms. Kita vertus, vaikai, ateidami ir išmušdami žinojimo bei kontrolės pagrindus iš po kojų, suteikia šansą pažiūrėti į save iš šono, suprasti naujų dalykų ir sudalyvauti unikaliame savęs pažinimo terapiniame seminare. Gaila, ne visi tuo šansu pasinaudoja.
3. Minimalizmas
Jiems nereikia auksų briliantų. Vaikui užtenka visai nedaug, ir argumentas „negaliu sau leisti“ dažniausiai slepia kažkokį kitą nerimą ar netikrumą. Nes tai tėvams reikia tris vidutinius atlyginimus kainuojančių vežimėlių, dizainerių kurtų drabužėlių, fotosesijų, kalbančių ir dainuojančių išmaniųjų žaislų. Vaikams patinka minimalizmas. Vaikams minimalizmas netgi sveika, ir tyrimais įrodyta, kad, turėdami mažiau žaislų ir apskritai mažiau daiktų namuose, jie geba labiau koncentruotis, kurti reikšmingą santykį ir mažiau nerimauja. Užtikrinti pagrindinius fizinius poreikius šiais laikais nėra didelė prabanga. Svarbiausi poreikiai – meilės, švelnumo, supratimo – finansiškai jūsų tikrai nenustekens.
4. Nepretenzingumas
Iki gana didelio amžiaus (mano penkiametėms tai vis dar yra nesvarbu) vaikams nerūpi statuso žaidimai. Jie priima pasaulį tokį, koks jis yra, jie dar neapsikrėtę toksiškais lūkesčiais. Vaikams auginti netgi nereikia rūmų, kuriuose tilptų visas įmanomas vaikų augybai skirtas inventorius, kurio, kaip jau susitarėme pastraipa aukščiau, jiems taip pat nereikia. Erdvių ir patogumo reikia jums, o ne vaikams, jie moka prisitaikyti prie bet kokios gyvenamosios vietos, kurioje yra mylimi. Savo dvynes pirmuosius dvejus metus auginome vieno kambario bute, ir tai nebuvo kažkaip tragiškai nepatogu. Net atvirkščiai – galimybė beveik iš kiekvieno buto taško matyti, kur jos yra ir ką daro, buvo didelis tos vietos pliusas.
4½ Vaikai nesuvaržo laisvės
Šitas tai netiesa. Nebent jei kalbėtume apie tai, kad jie auga ir ilgainiui laisvės daugėja. O žinant jos kainą, po tų dešimties metų mėgautis laisve bus neįtikėtinai saldu.
