Vasario 21 d. Vilniaus knygų mugėje buvo pristatyta „Magnificat leidinių“ išleista amerikiečio brolio pranciškono Casey Cole OFM knyga „Pašaukimas. Kas nutinka pasakius Dievui taip“. Savo mintimis apie knygą, pašaukimą ir evangelinio gyvenimo iššūkius dalijosi diskusijos dalyviai br. Antanas Blužas OFM, br. Edvinas Jurgutis OFM ir laidų vedėjas humoristas Rimas Šapauskas. Pokalbį vedė Kristina Trinkūnaitė.
Broli Antanai, jau esate nuėjęs nemažą vienuolystės kelio atkarpą. Ką manote apie šią knygą, parašytą dar visai jauno brolio pranciškono?
Br. Antanas Blužas: Žinau Casey Cole iš ankstesnių laikų, nes autorius yra žymus tinklaraštininkas internete. Tad dar prieš išeinant šiai knygai, kuri, beje, yra sudaryta iš jo tekstų ir vaizdo įrašų, žinojau apie jį. Žiūriu į knygą kaip į gerą priemonę, nes žmonėms šiais laikais, kaip ir seniau, vienuolinis gyvenimas atrodo kažkokia egzotika. Tai labai geras komunikacijos būdas parodyti, kad ir šiandien jauni žmonės sako Dievui „Taip“.
Broli Edvinai, esate jaunas laikinųjų įžadų brolis. Ar pašaukimo kelyje susidūrėte su tokiais pačiais klausimais, kaip ir knygos autorius?
Br. Edvinas Jurgutis: Pirmą kartą perskaičiau knygą angliškai, atlikdamas noviciatą Airijoje. Man ji labai patiko, pasiėmiau ją ir į rekolekcijas dvasiniam skaitymui. Keli ordino naujokai dalijomės patirtimi, kad mums visiems kilo panašių klausimų.
Kodėl šiandien verta kalbėti apie pašaukimą, ar tai aktualus klausimas tik jaunimui, ar gali būti aktualus ir vyresniems žmonėms?
Rimas Šapauskas: Iškart norėčiau pasakyti, kad tai labai specifinė literatūra, sakyčiau, naujosios kartos literatūra. Mes dažniausiai esame įpratę, kad, kai autorius rašo knygą, jis sėda, nuosekliai ją parašo, o vėliau dar atsiranda iliustracijų. Šįkart yra kitaip, nes knyga paremta maždaug penkerių metų patirtimi, Casey Cole yra tinklaraštininkas, o knygoje susisteminti visi jo ieškojimai nuo pat įstojimo į ordiną iki įžadų, ir po jų jis jau daro tam tikras išvadas. Tai knyga, parašyta pusiau internete, pusiau atsisėdus prie stalo. Kad jaunam žmogui tai aktualu, savaime aišku, nes žmonės ir šiandien ieško savo kelio, tiktai tiek, kad knygoje svarstomi jau XXI amžiaus iššūkiai.
Ypač rekomenduočiau knygą jaunimui nuo 18 iki 25 metų. O vyresniems žmonėms labai įdomu pažiūrėti iš šono, kas toks tas jaunas abitu apsivilkęs vyras, kuris, užuot žaidęs beisbolą, susiradęs merginą, vedęs ją, ieško Dievo. Įdomus jauno žmogaus požiūris, kaip jis mąsto gyvendamas tarp kitų jaunų žmonių.
Autorius aiškiai kalba ne apie profesinį pasirinkimą, pavyzdžiui, ar būti statybininku, ar režisieriumi. Jis kalba apie kitokį pašaukimą. Kas tai per pašaukimas?
Br. Antanas Blužas: Gerai pasakyta, jog tai nėra profesinio orientavimo knyga, nes pats žodis „pašaukimas“ nusako, kad kas nors turi šaukti, o kitas – atsiliepti. Tuo tarpu kartais eidami Šv. Jokūbo kelią (į Santjago de Compostela) žmonės ieško savęs, tarsi būtų kažkur save pametę.
Pašaukimas yra santykio kūrimas su Dievu, o kuriant santykį kartais sakoma taip, o kartais – ne. Kai atsiduodi Dievo vedimui, pasakai taip, tada atsiveria naujas pasaulis, nauji horizontai ir nauji nuotykiai.
Br. Edvinas Jurgutis: „Daugelis mūsų neabejoja, kad nori likti krikščioniu ir gyventi laikydamiesi krikšto pažadų. Tačiau klausimas, kaip tai įgyvendinsime, visada išliks, – rašo Casey Cole. – Nesvarbu, kokiu būdu gyventume su Kristumi, visada reikia tirti Jo duotą pašaukimą ir būti pasiruošusiam atsakyti pasirenkant tai, ko pasauliui iš mūsų labiausiai reikia.“ Man patiko, kad knygos autorius atsiveria savo talentams, nebando būti pranciškonu kopijuodamas šv. Pranciškų, bet pagal savo talentus būti tuo, ko Dievas nori ir ko labiausiai reikia šiandienei visuomenei.
Kuo šis pašaukimas yra išskirtinis ir kodėl jauni žmonės turėtų jį pasirinkti?
Br. Antanas Blužas: Vėl galima pasakyti, kad tai yra žmogaus laisvas pasirinkimas atsiliepti arba neatsiliepti. Pasaulis dažnai yra su savo vartotojiškais pasiūlymais ir siūlo jaunam žmogui kažką gauti. Kai kalbame apie pašaukimą, ypač vienuolinį, jis yra nepasaulietinis tuo, jog yra ne tam, kad kažką gautum, bet kad visą save atiduotum, padovanotum. Ir nebūtinai reikia žiūrėti pragmatiškai, kiek iš manęs naudos visuomenei.
Kartą Niujorke oro uosto darbuotojas, pamatęs mane su abitu, paklausė, kokia iš manęs nauda, ką aš čia darau. Atsakiau, kad jokios naudos iš manęs nėra – tiesiog stengiuosi gyventi pagal Evangeliją. Pranciškonų ordino 800 metų istorija liudija, kad broliai atiduodavo save visą Jėzui, o po to, ką iš to Viešpats padaro, yra kiekvieno unikalus kelias, ta veikla gali būti labai skirtinga.
Paminėjote, kad šis pašaukimas ragina dalintis gyvenimu. Šiuolaikiniam pasaulyje tas „išsidalinimas“ skamba nelabai patraukliai, nebent kai esame pasinėrę į visokias veiklas. Įvardijote knygą kaip puikų įrankį. Žinau, kad broliai turi artimą santykį su jaunais žmonėmis. Gal galėtumėte pasidalinti, kokiais dar būdais šitą nelabai „patrauklią“ žinią jūs sugebate perduoti jauniems žmonėms.
Br. Antanas Blužas: Jaunimui yra labai svarbūs liudijimai. Dirbant su jaunais žmonėmis paskaitų skaitymas ar katechezės jau yra moraliai pasenęs modelis. Aišku, kažkiek tų dalykų darbe išlieka, bet efektyviausia būna tada, kai jaunimas išgirsta liudijančius žmones.
Aš jauniems žmonėms, kurie ieško pašaukimo, sakau, kad problema ta, jog jūs „guglinate“, bet neateinate pasikalbėti pas tuos, kurie perėjo tą pačią kankynę, ieškojimų kelią. O Casey Cole knyga yra kaip tik jauno žmogaus liudijimas, jo asmeninė tikėjimo ir pašaukimo patirtis.
Br. Edvinas Jurgutis: Dabar išties dažnai tenka būti su jaunimu. Mane palietė Casey Cole mintis, kur jis pasakoja, kaip buvo treneris beisbolo komandoje. Jis sakė, kad galėtų pats ateiti ir padaryti viską geriausiai, arba gali leisti kitiems daryti kartu. Jis pasirinko antrąjį variantą ir tuomet jie pradėjo pralošti varžybas. Tada Casey Cole iškėlė klausimą: o kokios sėkmės mes siekiame?
Atsimenu panašias situacijas namie su mama. Turėdavau padaryti pavestas užduotis taip, kaip ji nori, o jeigu ne, tai geriau ji pati padarydavo teisingai. Tokiu būdu aš neišmokdavau, bet viskas būdavo padaryta teisingai. Tik ar ji pasiekė tą sėkmę, kurios norėjo? Greičiausiai ne.
Todėl ir mes būnam kartu su jaunimu, einame šalia, nenorime būti vedliai kažkur priekyje, bet būti kartu. Tik tada, kai jaunas žmogus klausia, yra laikas dalintis. Žmogus neišgirs atsakymo, kol neturi klausimo. Dažniausiai tiesiog einu su juo kartu tol, kol jam iškyla tas klausimas.
Pats pavadinimas leidžia suprasti, kad knygos autorius jau yra ištaręs Dievui „taip“, nes rašo knygą apie tai, kas nutinka, pasakius „taip“. Ar jūs savo gyvenime jaučiatės pasakę Dievui „taip“?
Br. Edvinas Jurgutis: Išgyvenau savo pašaukimą per du kartus. Pirmasis tai buvo atsivertimo momentas, kai pasirinkau Kristų ir krikščionybę kaip savo gyvenimo kelią.
Tačiau baigęs mokyklą net minties neturėjau apie vienuolystę, nors draugai patraukdavo mane per dantį, kad būsiu kunigėlis, nes dažnai matydavo mane bažnyčioje su jaunimu. Įstojau į Kauno kolegiją mokytis žemės ūkio ir atsimenu tuos metus kaip vieną geriausių savo gyvenimo laikotarpių. Vis dėlto vienas iš pagrindinių mano principų buvo kasdien sakyti Dievui „taip“, būti atviram. Kaune įsitraukiau į arkivyskupijos jaunimo centro veiklą, turėjau daug tarnysčių, susiradau naujų draugų. Ir tada vieną dieną manęs staiga paklausė, ar nenorėčiau būti broliu pranciškonu. Būti broliu? Žinojau, kad tuo atveju reikės važiuoti į Vilnių, kuris man nepatinka. Taip pat pažinojau nemažai brolių ir tikrai ne visi jie man patiko. O čia – fantastiški draugai ir aplinka, mokytis daug nereikia, tėvai padeda pragyventi. Tiesiog pasaka – gyvenk ir žvenk. Bet vis dėlto tas atvirumas leido suprasti, kad, jeigu šaukia, reikia atsiliepti. Taigi užbaigiau tą tarpsnį ir pradėjau kitą etapą. Šiandien nežinau, ar būsiu kunigu, ar ne, bet žinau, kad šiandieniai susitikimai, visos patirtys, studijos seminarijoje ir netgi dabartinis pokalbis mane nuves ten, kur būsiu po penkerių metų.
Esu laimingas, jog man labai greitai pasidarė aišku, kad būti broliu pranciškonu yra mano kelias. Tai yra dovana. Kaip ir Casey Cole rašo, Dievas davė man brolius turbūt todėl, kad jie visą laiką mane erzintų. Taip būna, ypač pirmaisiais metais. Jie visi vyresni ir bando padėti, pamokyti, patarti, ir tas labai jaučiasi. O aš, kaip jaunas žmogus, ateinu su savo įsivaizdavimu, koks turi būti pranciškonas, kurio realūs broliai dažniausiai neatitinka.
Br. Antanas Blužas: Aš atsimenu kelis pasakymo Dievui „taip“ momentus. Prieš įstodamas pas brolius aš įstojau į Kauno kunigų seminariją, kur švenčiau savo aštuonioliktąjį gimtadienį. Ten per pirmąsias rekolekcijas arkivyskupas Sigitas Tamkevičius pakvietė pasakyti Dievui „taip“. Pirmoji mano mintis buvo – juk čia lengva. Vis dėlto po konferencijos bandant sakyti Dievui „taip“ supratau, kad neapsiverčia liežuvis. Pradėjau galvoti – o kas atsitiks, kai pasakysiu Dievui „taip“? Pavyzdžiui, aš įstojau į seminariją, kad tapčiau kunigu, o Dievas man pasakys – ne, tu nebūk kunigas, tu pabūk kiemsargis, tavo nuolankumui ugdyti būtų pats tas. Ar aš sutikčiau su tokiu Dievo planu? Nebuvo taip lengva ir galvojau, ar aš sutikčiau pasakyti Dievui „taip“ be jokių išlygų. Tuomet, kad pajėgčiau ištarti Dievui taip, pradėjau skaityti Šventąjį Raštą. Beskaitant Dievo Žodį atsirado drąsos atsiduoti Viešpačiui. Tai buvo sąmoningas apsisprendimas.
Kitas toks momentas įvyko per asmenines rekolekcijas Paparčiuose, kai buvau laikinųjų įžadų brolis. Pas mus tokia tvarka, kad po kelerių metų laikinųjų įžadų turime prašyti, kad mums leistų duoti amžinuosius įžadus. Tuo metu buvo praėję dveji metai, o kanoniškai turi būti mažiausiai treji iki amžinųjų įžadų. Ir nors dar buvo laiko, tuo metu aš širdyje jau apsisprendžiau už amžinuosius įžadus. Tai buvo dar vienas pasakymas Dievui „taip“.
Rimai, kaip jūs suderinate du skirtingus pašaukimus – savo tikėjimą Dievu ir profesinę veiklą, šeimą. Ar tai tarpusavyje nesipina ir vertybiškai nesikerta? Turiu omenyje laidų vedimą, kur aplinka kartais yra ir antikrikščioniška.
Rimas Šapauskas: Žinoma, kad patyriau didžiulį konfliktą ne tik išorėje, bet ir viduje. Man jį padėjo išspręsti vienas kunigas, dvasios tėvas. Pasakiau, kad mano darbas susijęs su humoru ir kontroversiškais dalykais. Jis išmintingai atsakė, kad humoras yra labai geras įrankis, kurį labai mėgo ir popiežius Jonas Paulius II. Jis tik perspėjo žiūrėti, kam aš jį naudoju. Esminis dalykas yra paskirtis, kur vėlgi reikalingas Dvasios pajautimas, ar humoras tarnauja tam, kad su klouno kauke kalbėčiau apie rimtus dalykus, ar naudoju humorą tiesioginėms patyčioms. Todėl reikia būti labai budriam. Iš kitos pusės, juk Viešpats nesakė, kad sėdėčiau užsidaręs vienuolyne savimi patenkintas. Jis sakė – eikite iki žemės pakraščių ir krikštykite visus vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Evangelizuoti privalome visi, kurie esame pakrikštyti. Tad šiuo atveju krikščionis ir yra tas „slaptasis agentas“ infiltruotas į savo aplinką.
Vienoje knygos dalyje buvo kalbama apie neturtą. Ar tikrai norėdami kalbėti apie pranciškonišką pašaukimą, turime kalbėti apie neturtą?
Rimas Šapauskas: Labai gerai prisimenu, kaip knygoje parašyta, kad neturtas neturi būti tikslas. Kas iš to, jeigu visi susitarę eisime miegoti prie konteinerių. Kitas dalykas, kad šiuolaikinis žmogus labai prisiriša prie to turto ir pastarasis pradeda jam trukdyti eiti pirmyn. Turint apsčiai turto žmogui nebereikia Dievo, nes pats iš savęs yra turtingas ir savimi patenkintas.
Br. Antanas Blužas: Sakyčiau, kad neturtas visgi yra viena iš esminių pašaukimo sąlygų. Visiems, ne tik pranciškonams. Neturtas padaro vietos Dievui. Jeigu sugebu išsižadėti savo valios, kuri yra didžiausias turtas, tada atsiranda vietos veikti Dievui. Dažnai net jaunuoliams, ateinantiems kalbėtis apie pašaukimą, sakau, kad tai, ką aš darau, nepadaro manęs pranciškonu. Šiandien aš dar Kretingos klebonas, o rytoj jau nebe. Aplinkybės gali radikaliai pasikeisti ir iš didelių veiklų broliai gali išsiųsti mane į nuošalų vienuolyną melstis už nusidėjėlių atsivertimą ar kažką kitą daryti. Svarbiausia yra vieta Dievui ateiti ir čia reikia savęs išsižadėjimo – savo valios, ambicijų, egoizmo.
Vakar važiuodama iš Utenos į Vilnių pamačiau reklamą. Tai buvo žurnalo „Kuo būti“ stendas, ant kurio parašyta: „Žurnalas, kuris padeda apsispręsti“. Kaip jūs sakytumėte, ar ši knyga gali padėti apsispręsti ir ar apskritai kas nors gali padėti apsispręsti pasakyti Dievui taip.
Rimas Šapauskas: Žmogui, kuris svarsto, ar tai mano kelias, ši knyga yra labai geras kelionės vadovas, nes klausimai labai universalūs, o atsakymai paprasti ir lengvai skaitomi. Tai nėra sunkus teologinis veikalas, kuriam reikia pasiruošti ir suprasti evangelinį kontekstą. Tai yra žmogaus asmeninė patirtis.
Br. Antanas Blužas: Knyga tikrai gali padėti apsispręsti, bet ji nenuspręs už tave.Kai aš tyriau savo pašaukimą, tokiu knygų dar nebuvo. Aš kalbėdavausi su kunigais, kurie man buvo pavyzdys ir autoritetas. Kiekvienas žygis ir piligriminė kelionė prisidėjo prie pašaukimo paieškos. Laukiau, kad kas nors man pasakytų – stok į pranciškonus.
Niekas to nepasakė, bet padėjo daugelis, pamatydami vienokias ar kitokias mano savybes, pavyzdžiui, meilę gamtai ar paprastumą. Kartais savyje gerai nematome tam tikrų dalykų, bet pamato kiti. Pamenu, jau buvau įstojęs į vienuolyną, kai viena iš Motinos Teresės seserų man pasakė: „Tu tik pabandyk išeiti.“ Vadinasi, ji kažką manyje pamatė. Knyga gali padėti susiorientuoti, bet primenu, kad reikia ir gyvų pokalbių, ir bendruomenės, nes pašaukimas yra atpažįstamas ir pripažįstamas bendruomenėje. Malda, dažna išpažintis ir dažna arba net kasdienė Komunija padės apsispręsti, nes santykis su Tuo, kuris šaukia, augs ir aiškumas didės.
Kam rekomenduojate įsigyti šią knygą?
Rimas Šapauskas: Manau, kad ją įsigyti gali kiekvienas jaunas žmogus, kuris sau kelia klausimus ne tik apie pašaukimą, bet ir apie kasdienius krikščioniško gyvenimo pasirinkimus. Šiuo atveju tai yra atsakymai atviro jauno žmogaus, kurį galima sekti feisbuke, instagrameir jutube. Prieš perkant knygą galima susipažinti su Casey Cole socialiniuose tinkluose.
Br. Antanas Blužas: Jeigu jau man sunku skaityti knygas dėl laiko trūkumo arkitų nebūtinai gerų prioritetų, jaunimui prisiversti skaityti knygą gali būti sunkoka. Tad siūlau tėvams nupirkti šią knygą savo vaikams ir padėti kažkur ant stalo.
Kai man buvo apie dvylika metų ir klebonas susipažino su mūsų šeima, jis pradėjo man nešti visokias knygas. Iš visko, ką man atnešė, užkabino vienintelė knyga apie šv. Jono Bosko gyvenimą. Bet jis atkakliai nešė knygas, kol kažkas galiausiai tiko ir palietė širdį. Todėl prašau, kad tėvai, seneliai, pedagogai platintumėte šią knygą. Tai yra evangelizacija. Jūs patys žinote, kad geriausios perskaitytos knygos būna pagal rekomendaciją.
Br. Edvinas Jurgutis: Knygą rekomenduoju visiems, kam įdomus pranciškonų gyvenimas. Casey Cole yra jaunas, nesugadintas ir nieko neslepia. Iš vyresnių brolių jis sulaukia dvejonių, ar tinkamoje vietoje filmuoja, ar ne per daug pasakoja. O jis jaunas ir ką tik atėjęs viskuo dalijasi atviromis kortomis.
Parengė Monika Midverytė OFS
MBO Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos informacija
