Mažeikių kultūros centro mišrus choras, po labai įtempto koncertinio sezono ir pasiruošimo Lietuvos Vakarų krašto Dainų šventei Klaipėdoje, įgyvendino šių metų svajonę, liepos 7–11 dienomis pakeliauti po Estiją. Vadovė ir profesionali Tartu bei Talino gidė Sigita Matulevičienė mūsų prašymu paruošė programą, kuri leido labiau pažinti Estijos kraštą ir dvarų kultūrą, švietimą ir istoriją, gamtos unikumus ir žmonių buitį, miesto santykį su kaimu bei pakoncertuoti.
Trumpai stabtelėję KURŠI degalinėje Latvijoje, Valkoje susitikome su gide. Tai Latvijos ir Estijos pasienio miestas, kurio padalinimu dar nuo 1918 metų nėra patenkinti nei latviai, nei estai. Iš lūpų į lūpas sklinda istorija, kad, nesusitarus kaimynams sienai nustatyti, derybininku buvo paskirtas anglų karininkas, kuris po savaitės gausių vaišių iš abiejų pusių, paėmęs kardą ir perkirtęs žemėlapį. Taip ir liko 2/3 miesto Estijai, 1/3 Latvijai. Dabar, kai abi šalys yra ES, tai reklamuoja, kad Valka yra dvi respublikos, bet vienas miestas. Jie turi bendrą miestų šventę ,,Valka-Valka“.
Prieš atvykstant į XIX a. Sangaste pilį, kurią pastatė grafas von Bergas, dar vadinamas grūdų grafu, nes išvedė Šiaurės klimatui tinkamą auginti rugių veislę, kuri padarė jį turtingiausiu ir labai įtakingu žmogumi Estijoje. Apsilankęs Anglijoje , susižavėjo karališkąja Vindzorų pilimi, o grįžęs namo, pasistatė panašią į ją. Įdomi detalė, kad visi pilies langai yra skirtingi. Mes ją pamatėme tik iš išorės. 1919 m. tarybų valdžiai nacionalizavus jo malūnus, kitus dvarus, jis su savo šeima išvyko į Vokietjją, bet ir ten nepritapęs, vienas, be šeimos grįžo į Estiją ir mirė skurde.
Kol nuvykome iki Vastseliina vyskupo pilies griuvėsių ir viduramžių piligrimų centro, gidė pateikė įdomios informacijos. Estija nesuteikė pilietybės rusams, kurie neišmoko rusų kalbos ir neišlaikė kalbos egzamino. Jie gavo pilkus pasus, bet jų vaikams, kurie čia gimė, mokosi, dirba ir kalba estiškai, pilietybę suteikė. Pavardes estai pradėjo rašyti tik nuo XIX amžiaus. Autobusuose diržai privalomi. Estijos miškuose labai daug stirnų ir briedžių. Meškų priskaičiuojama iki 1000 ir, kaip palyginimui, Estijoje gyvena 2000 lietuvių. Jiems Lietuva – tai žemė už Latvijos. Užmušti gyvūnai ir sudaužytos mašinos jau yra tapusi jų gyvenimo dalimi. Mūsų gidės šeima tuo įsitikino, vos nusipirkusi naują automobilį. Meškos vengia žmonių, bet kadangi blogai mato, turėdamos labai gerą uoslę, sustoją ir iš tolo įvertina, kas yra prieš ją. Negalima bėgti ją sutikus, bet lėtai trauktis atgal. Kadangi yra daug šernų, tai pamačius juos, geriausia lipti į medį, nes gali labai sužeisti iltimis. Briedžiai dideli, bet nėra protingi gyvūnai. Kadangi 50 % Estijos yra miškai, tai žemdirbystei tinka tik 7 % teritorijos. 75 % estų dirba aptarnavimo sferoje ir virš 20 % – pramonėje. Aukščiausia kalva Estijoje 318 m., Latvijoje – 308 m., Lietuvoje – 294 m. Aukštojas kalva (Aukštasis kalnas), Juozapinės kaime prie Viliaus. Sakoma pastačius bokštelį, jau skaičiuojami 299 m. Estai labai patenkinti yra, kai atstumas iki kaimyno kilometras, kai ko prireiks, netoli ir nueiti. Estams buvo labai sunku, kai per pandemiją reikėjo laikytis 2 m. atstumo, nes jie iki jos laikėsi 5 m. atstumo. Estijoje sakoma, kas dainuoja, dalyvauja Dainų šventėse Taline, kas groja ir šoka, dalyvauja rajoninėse ir regioninėse dainų šventėse, o kas nei šoka, nei groja, nei dainuoja, tas moka už dalyvavimą Dainų šventėje. Estai, gyvenantys prie didžiausio Peipuso ežero nemėgsta žvejų iš Latvijos, nes jie valgo atsivežtą maistą, geria savo gėrimus, miega mašinose, nieko iš jų neperka ir žvejoja jų žuvį. Daugiausia beržynų yra Setoma regione. Minimali alga Estijoje 725 eur., Latvijoje 620 eur., Lietuvoje 840 eur. Estija labai sėkmingai kurui naudoja skalūnus, gaminasi elektrą ir vargo neturi. Kokla Jarvė – didžiausia skalūnų gamyba. Pakeliui į mūsų edukacinės kelionės antrąjį objektą – vyskupo buvusią pilį, aplankėme labai Įdomų Vėru miestelį, kuriam leidimą įkurti 1784 m. davė Rusijos carienė Jekaterina II, kuriai pastatytas paminklas ir bažnyčia. Centrinėje aikštėje labai originalių formų žibintai, suolai, šviestuvai ir įspūdinga kiaulių šeimynos skulptūra. Įdomus faktas: estiškai vardas Siga reikia kiaulė, todėl mūsų gidės vardą estai taria nenoriai. Valstybinių įstaigų pastatai paliko šviesų ir erdvų įspūdį.
Vastseliina – išlikę Vyskupo pilies griuvėsiai, labai gražiame gamtos kampelyje, pro kurį eina piligriminis kelias iki Talino ir veikiantis piligriminis centras bei ekspozicija, gausiai lankomi turistų. 1354 m. popiežius palaimino miestą ir suteikė Šventą vardą Vastselina. Užpuolus švedams pilies bokšte pasislėpė vienuolės ir miesto moterys, kurios švedų buvo užmūrytos, o jų aimanos iki šių dienų dar girdimos. Labai įdomią ekskursiją apie gyvenimą pilyse viduramžiais papasakojo gidas Ivaras. Atsiveikinimui, požeminėje koplytėlėje uždegėme žvakeles už kelionės tąsą ir namiškius.
Obinitsa – mažas 150 gyventojų kaimelis, kuris 2015 m. buvo fino ugrų kultūros sostinė. Centrinėje aikštėje iškeltos jų vėliavos. Setai, tai fino ugrų etninė grupė, kuriai priklauso net 13 tūkstančių Estijos gyventojų. Setai ortodoksai, gyvenantys griežtai pagal bažnytinį kalendorių. Pečioros vienuolynas ir visas regionas, kurį jie ir estai išsaugojo, kur jų artimųjų kapai, po 1991 m. rugpjūčio 20 d. Nepriklausomybės paskelbimo, Rusija pasiliko sau. Setų tikėjime labai svarbu yra lankyti mirusiųjų kapus, į kuriuos šiandien jie labai sunkiai gali patekti tik per du praėjimo punktus. Vietinė setų šeima mums paruošė savo tradicinių valgių pietus su labai sočia sriuba, antru mėsišku patiekalu, 20 gr. savos gamybos naminukės ir labai gardžiu, tik jų gaminamu, naminiu sūriu bei kava. Apsilankę Seto galerijoje, kurių šeimininkai: poetė, rašytoja ir dailininkas, po 1991-jų metų Nepriklausomybės paskelbimo, įsigijo šį apleistą namą, renovavo ir šiandien jis tapo šio kaimelio kultūros centru. Jie dainavo Seto krašto liaudies dainas su šokių elementais, vaidybine raiška bei armonikos ir mušamųjų pritarimu. Armonika grojo ir kartu su žmona dainavo pats šeimininkas, mušamaisiais, kaip kviestiniam muzikantui, teko pagroti man. Choras įstodavo dainų 3-4 balsų improvizacijose. Poetė papasakojo šio krašto sudėtingą istoriją, paskaitė savo eiles. Jiems, kaip dovaną už priėmimą, padainavome mūsų krašto dainas. Tokie susitikimai – meniškų sielų šventės! Kad patekti į setų savivaldybės centrą Varską, kuriame gyvena 500 gyventojų, turėjome trumpam įvažiuoti į Rusijos teritoriją, nes kelias per setų kaimelį, priklauso Estijai. Čia nebuvo galima sustoti ar išlipti, nes rusų pasieniečiai būtų sulaikę. Ant mūsų autobuso priekinio lango visą laiką plevėsavo lietuvišką vėliavėlė. Varska mus pasitiko iš lauko riedulių ir plytų pastatyta Šv. Jurgio stačiatikių bažnyčia. Čia veikia muziejus, nuo 1973 metų išgaunamas atrastas mineralinis vanduo, įkurta gamykla. Graži palei ežerą medinė promenada, atvedanti prie gydomojo šaltinio. Veikia balneoterapijos centras ir sanatorija. Mūsų lankymosi metu visi kaimai ir miesteliai ruošėsi Joninėms, nes čia jos dviem savaitėmis vėliau negu pas mus. Įdomu, jog estai setų kalbos nesupranta.
Tartu – antras pagal dydį miestas Estijoje, pirmą kartą paminėtas 1030 metais, kuriame Švedų karalius 1632 m. įsakė įkurti universitetą. Vienintelis lietuvis, išmokęs estų kalbą, baigė jame teatro fakultetą. Universitete profesoriumi informatikos ir saugumo inžinerijos fakultete dirba gidės Sigitos vyras, pirmas lietuvis, universiteto profesorius Raimundas Matulevičius. Turėjome galimybę pamatyti vieną moderniausių Pabaltijyje fakultetą, prilygstantį universitetui, su šiuolaikinėmis moderniausiomis technologijomis, modulinio mokymo auditorijomis, individualaus darbo kabinetais, poilsio erdvėmis ir sportiniu inventoriumi, šiuolaikine architektūra. Už šią pažintį su universiteto fakultetu likome dėkingi mūsų kelionės vadovei Sigitai. Po universiteto skliautais nuskambėjo mūsų choro atliekama lotyniška James Čepponio giesmė ,,Cantate Domino“. Po gero poilsio Tartu viešbutyje ir skanių pusryčių, pasivaikščioję po bundantį miestą, išvykome prie 4-to pagal dydį Europoje Peipuso ežero, skiriančio Estiją nuo Rusijos. Ežero pakrantėse gyvena dešimtys tūkstančių sentikių, pabėgusių iš Rusijos XVII a. pabaigoje po caro Petro I paskelbtos tikėjimo reformos. Sentikiai gyvena pagal senąjį Julijaus kalendorių. Išsaugojo senąją rusų kalbą, papročius, uždarą gyvenimo būdą. Jų negalima klausinėti apie šeimą, papročius. Vieni indai skirti šeimos nariams, kiti svečiams. Po ilgesnių kelionių vaikai savaitę turi valgyti iš svečių indų, melstis, apsivalyti siela ir kūnu ir tik tada gali sugrįžti į šeimą. Svečią visada pavaišins arbata, atvirintą „samovare“, pyragėliu, kramtomu cukrumi. Sentikiai visai nevartoja alkoholio. Rugpjūtį organizuoja svogūnų festivalius. Tik derliaus nuėmimo metu atidaromi kiemo vartai ir žmonės gali įsigyti užauginto derliaus, svogūnų, agurkų ir žuvų. Jei vartai uždaryti, užeiti negalima. Visur labai tvarkingi ūkeliai, namai, kiemai. Jie estiškai nekalba, nes gyvena labai uždarą gyvenimą. Bendruomenės vyresnysis ar vyresnioji privalo laikytis papročių, mokėti giesmes, giedamas maldos namuose, saugoti tradicinį gyvenimo būdą, aprėdus, dalyvauti atlaiduose.
Varnja, Kolkja – žvejų kaimeliai, kur nuo Peipuso ežero iki gyvenamojo namo iškasti kanalai, leidžiantys žvejams išplaukti į žvejybą ir grįžti su laimikiu. Narvos upė išteka iš šio ežero ir įteka į Baltijos jūrą. Šis vykingų kelias tęsėsi iki pat Pskovo miesto.
XVII a. Alatskivi mieste aplankėme XIX a. neogotikinę, balto mūro barono Arvedo von Nolckeno pilį, puikiai renovuotą 2011 metais. Pagal senas nuotraukas atkurta pilis su tos epochos interjeru, baldais, paveikslais, muzikos instrumentais. Pirmame aukšte yra žymaus kompozitoriaus, pirmojo estų baleto autoriaus Eduardo Tubino muziejus. Galerijų salėje organizuojami koncertai, parodos. Joje gražiai skambėjo ir mūsų choro atliekami kūriniai. Dvaro istorija pasakoja, kad barono dvare visi ekonomai buvę vokiečiai, o tijūnus skirdavo iš vietinių baudžiauninkų, kurie buvę labai griežti savo darbininkams, nes jei kokie darbai buvo atliekami blogai ar ne laiku, tijūnas buvo pakariamas. Kadangi didžiuliame parke šalia pilies ganydavosi daug elnių, tai baronas net per pilies langus medžiodavo juos. Veikė linų fabrikas, verpdavo siūlus. Augindavo šunis skalikus, jodinėjimo žirgus.
Narva buvo sekantis mūsų edukacinės, koncertinės kelionės miestas šiaurės rytų Estijoje, pačiame Rusijos pasienyje, Narvos upės kairiajame krante. Dešiniajame upės krante matosi Rusijos miestas Ivangorodas. Narva yra trečias pagal dydį Estijos miestas. Nuo XIII a. pradžios danai, plėsdami savo teritoriją, įkuria gyvenvietę, o 1340 metais pastato tvirtovę ir pasikviečia Livonijos ordiną apsaugai nuo vietinių valstiečių ir Rusijos kunigaikščių puldinėjimų. 1492 metais Ivanas Rūstusis pastato Ivangorodą, išveja Livonijos ordiną ir užima tvirtovę. Po 20-ties metų čia jau viešpatauja švedai. Narvos upe vystoma prekyba su Rusijos ir kitais miestais. Narvos miestas tampa galingu prekybiniu centru. Rusijos caras Petras I, ieškodamas išėjimo į jūrą, tik iš antro puolimo Šiaurės kare (1700-1704) užėmė Narvos tvirtovę. Taip nuo 1704 iki 1900 metų Narva liko Rusijos globoje. Po II pasaulinio karo, 1944 m., Ivangorodas su tvirtove ir teritorija buvo perduotas Rusijai, Narva palikta Estijai. Didžioji miesto gyventojų dalis yra rusakalbiai. Dvi tvirtovės ir du miestai skiria Estiją nuo Rusijos, o Narvos upė ir tiltas per ją išlieka viltingos taikos sargais. Narvą puošia išlikusi graži restauruota Rotušė, ilgiausias Estijos paplūdimys, modernus Tartu universiteto koledžas, tvirtovė, gynybiniai bastionai, kuklus parkas ir pagrindinėje Puškino alėjoje prie staliuko vis dar tebesėdintis estų šachmatų didmeistris Paulius Keresas, laukiantis norinčių sužaisti partiją. Prisėdau, pasikalbėjau, bet žaisti neišdrįsau. Pietūs užsakyti kavinėje buvo skanūs, labai malonus aptarnavimas, ekskursija tvirtovėje buvo labai įdomi ir informatyvi. Visi pakilome laiptais iki pat didžiojo bokšto viršaus pasigrožėti panorama. Malonus susitikimas tvirtovės kieme įvyko su mūsų Mažeikių ,,Skrajojamojo teatro“ aktoriumi Jonu Raudoniu, kuris vienas keliavo motociklu. Nuvažiavome pasigrožėti vakarine Suomijos įlanka, išsimaudyti jūroje.
Po nakvynės Narvos viešbutyje ir pusryčių, kelionę trečią ją dieną pradėjome nuo kurortinio miestelio Sillamae apžvalgos. Tarybiniais metais čia buvo uždaras miestas, veikė slapta urano sodrinimo gamykla. Norint atgaivinti šį miestelį, įrengta puiki promenada su kavinuke bei įvairiomis žaidimų aikštelėmis vaikams. Apsilankėme Toila parke, kuriame prieš II pasaulinį karą vasaros rezidenciją turėjo paskutinis Nepriklausomos Estijos prezidentas Konstantinas Petsas. Aplankėme gražų parką, vartus, šaltinį ir grotą, tuo pagerbdami jo atminimą. Pamatėme ir 26 m. aukščiausią Estijos krioklį bei 56 metrus virš jūros lygio ir 20 km besitęsiantį Ontika klintinį skardį, kurį mes galėjome apžiūrėti iš arti, leisdamiesi ir kildami metaliniais laipteliais, kurių buvo 370. Nustebino klintinio skardžio juostinė spalvinė gama: rusva, pilkai sidabrinė, mėlynojo molio, žalia, smėlio, morkinė, juoda. Nuo skardžio atsiveria natūralios gamtos Suomių įlankos vaizdai. Apačioje radome akmenyse fosilijų įspaudas, daug morkinio smiltainio akmenų. Čia radau 5 akmenis-saulutes.
Vihula dvaras yra dar neatrastas šiaurės Estijos pakrantės dvaras, išlikęs nuo XVI a. Nuo XIX a. šis dvaras priklausė Aleksandrui von Šubertui. Buvusi spirito varykla dabar muziejus. Dvarą puošia angliško stiliaus parkas ir dirbtinis ežeras. Nuostabi gidė su gera humoro doze, sugebėjo labai įdomiai pristatyti dvarą su to laikmečio išsaugotais ir surinktais baldais, įdomiais veidrodžiais, portretais, papasakoti apie dvare organizuojamą koncertinę, šviečiamąją veiklą. Teko nuostabiu IHSE firmos pianinu pagroti Johano Štrauso valsą, kuris toje aplinkoje puikiai tiko. Išbandėme odinius fotelius su įmontuotais metaliniais pultais piešimui ar knygų skaitymui, sraigtinius medinius laiptus, lipimui į antrą aukštą, įvertinome apylinkės dvaro tarybos posėdžių salę, senovinę rūkyklą, visus stebinčias tikrų šernų iškamšas ir virtuvę. Užeigoje buvome pamaitinti nuostabiais dvare pagamintais pietumis. Po jų turėjome 4 km pasivaikščiojimą akmenuoto pajūrio miško keliu iki Altja žvejų kaimelio. Galėjome pasigrožėti kelių šimtmečių senumo atnaujintais mediniais žvejų nameliais su tradiciniais šiaudiniais stogais. Čia 1905 m. gimė žymus dailininkas-marinistas Ričardas Uutmaa, kuris savo paveiksluose pasteline technika įamžino šio šiaurės Estijos kaimo gyvenimo, gamtos ir didelių riedulių jūroje vaizdus. Lauko stende galima susipažinti su dailininko istorija ir pamatyti du nuostabius paveikslus. Kaimelio smuklėje turistai gali pasivaišinti šio krašto tradiciniais valgiais. Pavažiavę valandą į žemyninę dalį, aplankėme nedidelį, 15 kambarių, bet vieną gražiausių Estijos šiaurėje Sagadi dvarą, kuris buvo pastatytas XVIII a. Šiandien rūpestingai prižiūrimas ir gausiai lankomas turistų. Iki 1932 m. dvarą valdė labai meną, švietimą ir bendravimą vertinanti vokiečių baronų šeima. Visada buvo laukiami garbūs svečiai, kurie galėdavo gyventi kiek norėdavo. Jie gaudavo maitinimą, nakvynę, bet turėjo aktyviai dalyvauti knygų skaitymuose, dvaro teatro rengiamuose vaidinimuose, koncertuose, dailės parodų pristatymuose ir jų aptarimuose. Ant sienos kabo dvaro šeimininko portretas su knyga rankoje. Įdomią istoriją papasakojo gidė. Kai vakare šeimininkas norėdavo aplankyti žmoną, jis į jos miegamąjį įmesdavo kepurę ir, jei ji buvo išmetama už durų, šeimininkui įeiti nebuvo galima, bet kur jis toliau nueidavo, niekas nežinojo... Vaikų tualetas buvo vadinamas prabangos kambariu. Rūmuose daug pianinų, fortepijonas, gramofonas. Baronas turėjo spirito gamyklą, kelis malūnus. Dabar kiekvienais metais rugpjūčio 13 dieną organizuojamos dvaro šventės. Šventės dalyviai gali persirengti dvariškių rūbais ir dieną praleisti su jais dvare, parke, prie pietų stalo, knygos ar koncerte. Atvykę į Viitna poilsio centrą, miške prie ežero, turėjome nuostabų patirtų įspūdžių, prisiminimų, dainų vakarą bei nakvynę mediniuose nameliuose, kuriuose buvo dušai, tualetai, šildytuvai, lovos ir geras oras.
Palmsės dvaras, į kurį atvykome ketvirtą kelionės rytą, yra vienas pačių gražiausių valstybės restauruotų dvarų Estijoje, koks jis atrodė XVIII a., nes randasi Nacionaliniame parke. Surinkti tos epochos baldai, paveikslai, žemėlapiai, svetainės indai, rūbai bei interjeras atspindi to meto aukštuomenės gyvenimą, buitį ir kultūrinę aplinką. Visus sudomino kambarius puošiantys balto porceliano pečiai, didžiulis gramofonas su savitu garsą atgaminančiu būgnu, daug pianinų bei senovinis ir koncertinis fortepijonas. Čia skambėjo ir choro atliekamos dainos. Žavėjo svečių namai, kavos namelis, egzotiškas Žiemos sodas, senovinių automobilių, dviračių, karietų paroda, spirito gamyklos muziejus bei nuostabus parkas su didžiulėmis liepomis. Nusifotografavę su dvaro ponų ir ponių rūbais, choristai galėjo pasijausti tikrais kilmingais dvaro svečiais. Dvaro biblioteka talpina 1700 labai vertingų knygų. Tarybiniais metais dvare apie dešimtmetį veikė mokykla. Ir šiandien dar 20-tyje Estijos dvarų veikia 9 klasių pagrindinės mokyklos, kurios turi net savo asociaciją. Ištisus 500 metų estų gyvenimas sukosi apie du centrus: dvarą ir bažnyčią. 700 metų Estijos teritoriją valdė skirtingos imperijos; Danija, Švedija, Livonija, Rusija ir tik 1918 m. vasario 1 d. estams pavyko sukurti savo valstybę, kai mes ją jau turime nuo XIII a. vidurio.
Viru pelkė, į kurią atvykome aplankę dvarą, yra vienas populiariausių gamtos lankomų objektų Estijoje. 3,5 km medinis, pažintinis takas su apžvalgos bokštu kerta Lahemos nacionalinio parko mišką ir pelkę. Daugelyje vietų įrengtos informacinės lentos estų ir anglų kalbomis. Akis labai pamalonino ežerėlių, akivarų ir įvairios augmenijos (saulašarių, tekšlių, samanų) spalvinė gama. Pasigrožėję Viru pelkės grožiu, pasukome prie Jagalos 8 m. aukščio krioklio, kuris yra Estijos Šiaurėje, Jagalos upėje ir yra 70 m. pločio. Vasarą dėl vandens stygiaus sutrumpėja iki 30 m. Kiekvienais metais skalūninis skardis yra ir krioklys traukiasi nuo jūros. Įspūdingai atrodo vasarą, bet pasakiškai, kai užšąla žiemą.
Taliną, Estijos sostinę, pasiekėme greitai (25 km.), dalindamiesi matytais įspūdžiais. Miestas labai pasikeitęs. Per 10-metį modernizuota viso pajūrio, uosto ir manufaktūros fabriko kvartalo architektūra, įrengtos gyvenamosios patalpos, įkeltos valstybinės įstaigos, veikia restoranai, kavinės, atverti XIII a. menantys Talino bastionai. Sutvarkyta 5 km promenada. Alankėme Dainų švenčių slėnį, kuriame yra Didžioji estrada, o ant kalvos, ateinančius Dainų švenčių dalyvius, sveikina Dainų švenčių Tėvo Gustavo Ernesakso skulptūra. Aplankėme ir jo namą. Japoniškame sode Hirošimos lentelė primena atominės bombos tragediją. Labai sujaudino 2018 m. atidarytas, estų architekto sukurtas, Memorialas komunizmo aukoms atminti, kur ant neišpasakyto ilgio ir aukščio juodų metalinių sienų išrašytos 22000 nužudytų, sušaudytų, mirusių tremtyje žmonių pavardės. Atskira lenta yra nužudytiems estų karininkams. Monumentą sudaro dvi dalys: ,,Namų sodas“ ir ,,Kelionė“ – koridorius, ant kurio sienų įamžinti aukų vardai. To mes niekada negalėsime pamiršti! Dviejų aukštų senamiestis buvo pilnas žmonių gyvybės ir istorinės amžių rimties. Gerai pailsėję Talino priemiesčio ,,Dzingel“ viešbutyje ir papusryčiavę, penktos dienos rytą dar atvykome į Talino senamiestį atsisveikinti su Talino Rotušės sargu – Senuoju Tomu, išmaniaisiais siuntų mikriukais-liliputais, Nevskio soboru, muzikos akademija, gynybine miesto siena, marcipano parduotuve-muziejumi, miesto laikrodžiu, senamiesčio marmurinių plokščių taku, ant kurio surašytos datos, darbai ir svarbiausi įvykiai, kuriuos estai turės įgyvendinti per 500 metų, miesto prižiūrėtoju, stebinčiu nuo stogo, filharmonija, Rorušės aikšte ir senamiesčio gatvelių labirintais.
Pasukus namų link (40) km. gidė pasiūlė aplankyti Rummu karjerą, buvusį sunkiųjų darbų kalėjimą, kuriame kaliniai kasė dolomitą, kalkakmenį ir dirbo akmens skaldykloje, o atliekas išveždavo ir išpildavo į aukščiausius kalnus, kur vėjas ir lietus suformavo keistus, įmantrių formų šlaitus ir išpjovas. Manoma, kad 2020 m. patys kaliniai padarė diversiją užtvankos apsaugos sistemoje ir vanduo paskandino net penkių aukštų administracinius pastatus, sunaikino dokumentus ir valdžia buvo priversta uždaryti akmenų skaldyklą. Mes per labai statų pakilimo taką palipome iki aukščiausio kalno viršūnės, pasidarėme įspūdingas nuotraukas ir nusileidome kiek nuožulnesniu nulipimo taku. Dabar čia veikia privatus pramogų centras. Galima panardyti, paplaukioti laivu, pasivaišinti kavinėje.
Pernu miestas buvo paskutinis mūsų choro kelionės lankytinas objektas. Tai Estijos kurortas, vasaros sostinė, su vieninteliu smėlio paplūdimiu krašte, daugybe viešbučių, kavinių ir restoranų. Tai ketvirtas pagal dydį miestas, apskrities centras su Rotuše, jūrų uostu, kuriame gyvena apie 40 tūkst. gyventojų. Čia labai populiarus grafiti menas. Kavinėje ,,Sweet Rosie“ sočiai pavalgėme. Sustoję prie autobusų stoties aikštelėje, atsisveikinome su puikia kelionės vadove Sigita, padainiavuom ana žemaitėška ,,Pėmpel, pėmpel“ ir pajudiejuom link Lietuvuos. Dar sustojom Latvijoje, padėkojom choro prezidentui Kęstučiui, autobuso ligoninės vedėjai Tatjanai, šauniems Mažeikių Autobusų parko vairuotojams Kęstučiui ir Vidmantui, chormeisterei Ingai, finansų ministrei Violetai ir jos padėjėjai Renatai, fotografei Jurgitai, visiems, dalyvavusiems choro edukacinėje, koncertinėje kelionėje po Estiją.
Nuotr. iš asmeninio choro archyvo Daugiau nuotraukų: Facebook
