Ar esate pastebėję (o galbūt tai darote ir patys?), kad kai kurie šunų šeimininkai su savo augintiniais kalbasi tarsi su kūdikiais? Tačiau tai nebūtinai reiškia suvaikėjimą – mokslininkai iš Jorko universiteto patvirtino, kad tai padeda užmegzti stiprų ryšį su savo augintiniu.
Bandymų metu su šunimis buvo kalbama tiek aukšto tono, tiek normaliu balsu. Tuomet mokslininkai įvertino, į kurio žmogaus žodžius šunys reagavo, ir su kuriuo norėjo bendrauti.
Doktorantas Alexas Benjaminas sako, kad šunys pirmenybę teikė aukšto tono balsu kalbėjusiam žmogui. Mokslininkai šio tyrimo metu paprasčiausiai norėjo išsiaiškinti, ar kalbant su šunimis jiems specialiai pritaikyta kalbėjimo maniera yra naudinga, ar žmonės tai daro tik dėl to, kad į šunis jie žiūri tarsi į kūdikius.
Specialiai šunims pritaikyta kalbėjimo maniera laikoma tada, kai kalbama aukšto tono balsu ir naudojamos perdėtos emocijos. Panaši kalbėjimo maniera naudojama ir bendraujant su mažais vaikais.
Dr. Katie Slocombe iš Jorko universiteto psichologijos fakulteto aiškina, kad aukšto tono ritminė kalba yra itin dažna žmonių bendravime su šunimis vakarų kultūroje – tačiau iš esmės nėra informacijos, ar tokia kalba yra naudinga pačiam šuniui. Tad, anot jos, mokslininkai norėjo pažiūrėti, ar žmonių ir šunų ryšio mezgimui turi reikšmės komunikacijos tipas ir turinys.
Bandymų metu buvo naudojamos tokios frazės kaip „geras šuo“ arba „einam pasivaikščioti?“. Vėliau kitas žmogus kalbėdavo su šunimi normaliu balsu ir apie visiškai su šunimis nesusijusius reikalus, kaip antai „aš vakar buvau kine“.
Tada žmonės ėmė kalbėti šunims pritaikytu balsu apie su šunimis nesusijusius reikalus, o kiti – apie su šunimis susijusius reikalus, bet normaliu balso tonu.
Po visų bandymų mokslininkai pamatavo šunų dėmesingumą bei norą bendrauti su kalbančioju po to, kai jis liovėsi šnekėjęs. Rezultatai buvo tokie, kad šunys labiausiai norėjo leisti laiką su tuo žmogumi, kuris naudojo specialiai šunims pritaikytą kalbėjimo manierą ir kuris kalbėjo apie su šunimis susijusius reikalus.
Kai kalbėjimo manieros buvo sumaišytos su kalbos turiniu, šunys nei vienai grupei žmonių neparodė pirmenybės. Tai leido A.Benjaminui padaryti išvadą, kad suaugę šunys nori girdėti žodžius, kurie būtų susiję su jais, juos išsakant aukšto tono balsu.
Mokslininkai ketina tokius pačius bandymus atlikti ir su šunų jaunikliais – tačiau to daryti su katėmis neketinama.
Technologijos.lt
