Nemažai technologijų apžvalgų prasideda Williamo Gibsono (geriausiai žinimo kaip knygos „Neuromancer“ autorius) citata „The future is already here – it`s just not evenly distributed“ („Ateitis jau čia – ji tiesiog netolygiai pasiskirsčiusi“). Ir tai yra tikra tiesa – šalys skiriasi savo kultūrinėmis vertybėmis, politinėmis sistemomis, finansinėmis galimybės, technologinio išsivystymo lygiu ar net paprasčiausiomis oro sąlygomis. Tai lemia, kad jose kuriamos, plėtojamos ir pritaikomos skirtingos technologijos.
Darosi smalsu – kas būtų, jeigu būtų? Kaip atrodytų gyvenimas Lietuvoje, jei dalykai, kurie šiuo metu egzistuoja tik tam tikrose šalyse, būtų tolygiai paplitę visame pasaulyje? Kaip pasikeistų mūsų kasdienybė, bendravimas, darbo pobūdis ar net kraštovaizdis?
Čia pateikiu vieną iš galimų variantų, paremtą įvairiomis technologijų apžvalgomis, kurios per pastaruosius metus prasiskverbė į mano informacinį burbulą. Aptariamų technologijų įsitvirtinimas kitose šalyse skiriasi: kai kurios yra tik laboratorinių tyrimų stadijoje, kitos – testuojamos su žmonėmis ar tarp žmonių, trečios – pasiekusios komercinio taikymo lygį. Tačiau visos jos yra mokslinė realybė, o ne fantastika.
Transportas. Vienas pirmųjų dalykų, kuris ateina į galvą išgirdus „ateities technologijos“ yra autonominiai automobiliai. Deja, kol kas tapti Lietuvos kelių realybe jie negalėtų. Šiuo metu pasaulyje testuojami autonominiai automobiliai dar „bijo“ lietaus ir sniego.
Kad galėtų orientuotis erdvėje ir atpažinti kliūtis, jiems yra būtini vaizdo kamerų ir nuotolinio aptikimo lazerinių sistemų (LIDAR) duomenys, kuriuos krituliai iškreipia. Pasinaudoti tokiais automobiliais galėtumėte tik per atostogas šiltuose kraštuose. Kaip manote, ar patirtumėte šoką išėję iš oro uosto ir visur matydami automobilius bei viešąjį transportą be vairuotojų? O gal labiau stebėtumėtės kelių policijos trūkumu – gatvėse dominuojant autonominiams automobiliams nebeliktų eismo taisyklių pažeidimų.
Tai, kad autonominiai automobiliai mums dar nebūtų prieinami, nereiškia, kad vaizdas (ar garsas) Lietuvos keliuose visai nepasikeistų. Galbūt paplistų išmanieji elektriniai automobiliai, gebantys komunikuoti tarpusavyje bei su šviesoforo signalais? Ką tai reikštų miestų gyventojams?
Visų pirma, dėl elektromobilių gerokai sumažėtų oro ir triukšminis užterštumas. O automobilių tarpusavio bendravimas palengvintų ir pagreitintų judėjimą. Automobiliai, artėdami prie sankryžos, žinotų vienas kito greitį, kryptį bei nuotolį ir galėtų balsuoti, kuriam jų šviesoforas pirmiausia turėtų duoti kelią. Taip būtų pašalinamas nereikalingas laukimas prie raudonų šviesoforo signalų bei sumažėtų stabdymo ir įsibėgėjimo ciklų kelionės metu.
Kasdienybė. Jau dabar Lietuvoje veikia išmanusis dienos pietų restoranas „iLunch“, kur maistą galite užsisakyti ir atsiskaityti bendraudami tik su planšetiniu kompiuteriu. Jei mus pasiektų šiek tiek daugiau ateities technologijų, maisto įstaigose apkritai neliktų žmogiškojo personalo. Užsakymą priimtų planšetinis kompiuteris, o įvykdytų sudedamąsias dalis moksliniu tikslumu pasveriantis robotas.
Nuo technologijų nepasislėptumėte ir namuose. Grižę namo ir ilsėdamiesi priešais televizorių žiūrėtumėte žinias, skaitomas virtualus dirbtinio intelekto diktoriaus. O jei taip aptingtumėte, kad nuspręstumėte vakarienę užsisakyti per išmaniąją programėlę, ją jums labai greitai pristatytų autonominis dronas.
Technologijos formuotų net jus supantį kraštovaizdį. Galbūt liepos Kauno Laisvės alėjoje būtų nebe paprastos, o išmaniosios. Jos galėtų būti apraizgytos dirbtinio intelekto sistema, gebančia reguliuoti augalų augimo kryptį. Šiek tiek augimą skatinančių hormonų šen, šiek tiek augimą stabdančių vibracijų ten – ir išmanioji liepa jau optimizuota suteikti kuo geresnį pavėsį.
Darbas. Esminis pokytis, kurį pastebėtumėte darbe, būtų privatumo sumažėjimas. Besivystančios technologijos įgalina įvairius sekimo būdus: sandėlių darbuotojų aktyvumą galima registruoti išmaniosiomis apyrankėmis; pasinaudojus mikrofonu ir protingu informacijos apdorojimo algoritmu pagal kasos aparato pypsėjimą ir maišelių čežėjimą galima įvertinti kasininko(ės) darbo efektyvumą; į darbuotojų šalmus ar uniformines kepures įmontuoti smegenų bangų jutikliai gali fiksuoti emocinę būklę ir įspėti, jei ji tampa netinkama užduoties atlikimui.
Žinoma, gąsdintis kol kas neverta – ar šios technologijos įsigalės konkrečioje šalyje, priklauso nuo jos įstatymų bei politinės sistemos. Šiuo metu darbuotojų smegenų bangų registravimas praktikoje naudojamas tik Kinijoje.
Be to, jūs galėtumėte atsisakyti dirbti tokiomis sąlygomis. Darbdavys veikiausiai dėl to labai nenusimintų, nes atsirastų robotas, kuris darbą padarytų už jus. Jau dabar 90 proc. darbų sandėlyje – krovinių priėmimą, prekių pasiskirstymą, inventorizaciją, užsakymų pakavimą – galima pilnai automatizuoti (robotizuoti?). Toks sandėlis gali dirbti 24 valandas per parą.
Medicina. Pirmiausia išsiplėstų galimybės stebėti ir registruoti savo sveikatos būklę. Vaistinėse būtų galima įsigyti tam skirtų išmaniųjų prietaisų: pradedant termometrais, baigiant pleistras, gebančiais nuolatos matuoti kraujospūdį ir bendrinti duomenis su programėle jūsų telefone.
Pripažįstu, išmanusis termometras neskamba labai įspūdingai – mes jau dabar naudojame elektroninius termometrus. Kokia pridėtinė vertė galėtų atsirasti iš duomenų bendrinimo su programėle telefone? Jei programėle šiuos duomenis kartu su jūsų pasirinktais simptomais perduotų atitinkamoms valstybinėms įstaigoms, būtų galima žaibiški sužinoti apie prasidėjusias epidemijas ir užtikrinti vaistų tiekimą atitinkamiems regionams.
Medicinos įstaigos pradėtų skinti genų redagavimo mokslo vaisius. Ligų, susijusių su nedideliais genetiniais pakitimais, atveju genų terapija būtų taikoma tiesiogiai sergantiems individams. Sudėtingesniais atvejais pacientų organizme būtų apgyvendinamos genetiškai modifikuotos bakterijos, gebančios gaminti reikiamus medikamentus ar suskaidyti medžiagas, su kuriomis, dėl trūkstamos genų grandies, nesugeba susidoroti pats organizmas.
Gerokai lengvesnėmis operacijomis taptų organų transplantacija ar įsodų implantacija. Stuburo, smegenų, širdies ar kosmetiniai įsodai bei organų transplantatai būtų auginami iš paciento paimto audinių mėginio ląstelių pagrindu. Taip būtų išvengiama imuninės sistemos reakcijos ir palengvinamas gijimo procesas.
Žemės ūkis. Lietuviškos daržovės ant jūsų stalo galėtų atkeliauti ne vien iš įprastinių ūkių bet ir iš Konstitucijos prospekto dangoraižių. Čia įsikurtų vadinamieji vertikalieji ūkiai, kuriuose daržovės auginamos uždarose steriliose patalpose, saulės šviesą pakeičiant šviesos diodais.
Vertikaliuose ūkiuose atsisakoma ne tik saulės šviesos bet ir dirvožemio – siekiant sumažinti dangoraižio konstrukcijų apkrovą, daržovės auginamos hidroponiškai (deguonimi ir maisto medžiagomis praturtintame vandenyje). Galbūt tai skamba nenatūraliai ar bent neįprastai, tačiau taip šviežių daržovių derlius gali būti renkamas kiaurus metus, nenaudojant jokių pesticidų.
Senieji kaimo ūkiai taip pat neatrodytų tradiciškai. Jie veikiau primintų moderniųjų technologijų šou: po lauką, periodiškai nušviečiamą lazerio spinduliais ir apstatytą įspėjamaisiais lazerinio pavojaus ženklais, zuitų robotai. Lazeriai baidytų pasmaguriauti norinčius paukščius. Robotai būtų pasiruošę pasirūpinti individualiais kiekvieno augalo poreikiais: robotas-sėjėjas, žinantis, kaip pasėti kiekvieną sėklą ar daigą į jam tinkamą gylį; robotas-prižiūrėtojas, gebantis kiekvienam augalui išskirti reikiamą trąšų kiekį; robotas-piktžolių naikintojas, apsiginklavęs lazeriu ir elektros šoku; robotas-fotografas fiksuojantis kiekvieną augalą ir perduodantis informaciją centrinėms smegenims.
Gyvulių ūkiai nevirstų technologijų paroda, bet judėtų panašia kryptimi kaip ir žemdirbystė – kiekvienu gyvuliu būtų rūpinamasi individualiai. Tai įgalintų veido atpažinimo sistemų, gebančių registruoti kiekvieno galvijo mitybą ir sveikatą, naudojimas.
Na, kaip jums tokia ateitis? Žinoma tai yra tik vienas iš daugelio galimų variantų, pateiktas iš siauros perspektyvos. Aš akcentuotuoju technologinius pokyčius pagrindinėse mūsų gyvenimo sferose, nesigilindama į socialines pasekmes.
Internete yra nemažai straipsnių įspėjančių apie robotus bei dirbtinį intelektą, ateinančius paglemžti mūsų darbų. Iš dalies tai galima skaityti tarp eilučių ir šioje apžvalgoje – jei laukuose ir sandėliuose dirbs robotai, o maistą į namus pristatys dronai, ką tuo metu veiks žmonės, iki tol dirbę tuos darbus?
Galbūt tai priklausys nuo to, kaip į pokyčius reaguos valstybės ir jų vyriausybės. Jau dabar siūlomi įstatymai, bandantys reguliuoti asmens duomenų apsaugą, teisę į privatumą ar daiktų interneto saugumo normas. O politikai ima kalbėti apie bazinių pajamų (angl. Univeral Basic Income) projektus. Tačiau technologijos valstybėms gali kelti ir kitokią pagundą – jos įgalina sekti žmogų ne tik darbe, bet ir kiekviename žingsnyje apjungiant interneto naudojimo, valstybinių registrų, banko bei medicinos išrašų, darbdavio turimus ir kitus duomenis.
Sunku nuspėti, kokia iš tikrųjų ateitis mūsų laukia. Ir ar domėjimasis galimais variantas gali padėti jai pasiruošti. Tačiau tikėtina, kad per daugelio mūsų gyvenimo trukmę atsakymai į kai kuriuos klausimus paaiškės.
Lrt.lt
