Europos širdyje klesti piratavimas. Ir mūsų lyderiai dėl to nieko nedaro.
Būtent to galima pasimokyti iš Baltarusijos diktatoriaus Aliaksandro Lukašenkos negailestingo ir įžūlaus triuko, kai „Ryanair“ lėktuvas, skridęs iš Atėnų į Vilnių, buvo nuleistas iš padangės.
Tikslas – sulaikyti 26 metų opozicijos veikėją Ramaną Pratasevičių, buvusį šiame lėktuve.
Nuo to laiko iš jo arba jo 23 metų merginos Sofijos Sapegos nieko negirdėjome [straipsnis parašytas prieš pasirodant R. Pratasevičiaus vaizdo įrašui, paskelbtam provyriausybinių kanalų socialiniuose tinkluose – BNS].
Jie pradingo juodojoje skylėje pačioje Europos širdyje, praryjančioje ir naikinančioje savo kritikus – ir darančioje tai nebaudžiamai.
Galime tik įsivaizduoti baisybes, patiriamas šių dviejų drąsių jaunuolių.
Į režimo rankas patekę liudininkai pasakoja apie mušimus, kankinimus ir žaginimus.
Scena salone, kai lėktuvas buvo perimtas, buvo gaili ir gniaužianti širdį. R. Pratasevičius susiėmė rankomis už galvos ir ragino „Ryanair“ įgulos narius nesileisti Minske, aiškindamas, kad jis yra pabėgęs nuo režimo ir kad „mane jie nužudys“.
Kai pareigūnai vedė jį iš lėktuvo, jis pastebimai drebėjo. Jo laukia šiurkštus tardymas, ilgas įkalinimas arba netgi mirties bausmė už išgalvotus kaltinimus „terorizmu“.
Nors jiems bebuvo likusios dvi minutės skrydžio iki saugios Lietuvos oro erdvės, „Ryanair“ įgula nieko negalėjo padaryti, kad apsaugotų savo keleivius. Karo lėktuvas MiG-29, demonstratyviai apginkluotas raketomis „oras–oras“, pabrėžė šį momentą, lydėdamas juos į Minsko oro uostą.
R. Pratasevičius – joks teroristas. Jis žavus, gabus ir išsilavinęs jaunuolis, kurio vienintelis nusikaltimas – būti veiksmingu A. Lukašenkos režimo kritiku.
Jis buvo nuvykęs į Graikiją parengti reportažo apie kelionę, surengtą rankų nenuleidžiančios Baltarusijos opozicijos lyderės Sviatlanos Cichanouskajos. Jos vyras yra vienas iš 36 tūkst., įkalintų režimo, o ji toliau kovoja gyvendama tremtyje.
Kaip ir ji, R. Pratasevičius gyveno laisvę mylinčioje kaimyninėje Baltijos šalyje. Jis kartu su kitais įkūrė nepriklausomą žiniasklaidos kanalą NEXTA, dabar turintį milijoną sekėjų.
Šis kanalas pernai buvo atsidūręs opozicijos protestų centre; jis griežtai kritikuoja paskutiniojo Europos diktatoriaus korupciją, žiaurumą ir absurdiškumą.
Medžiagos jam anaiptol netrūksta.
Esu keliskart susitikęs su A. Lukašenka. Prisimenu jo ekscentrišką, neišmanėlišką požiūrį į pasaulį ir opumą kritikai – akys jo rūsčiame veide lenktais tarsi vabalo ūsai antakiais degė pasipiktinimu, kai išdrįsau jam paprieštarauti.
Kresnas buvęs kolūkio pirmininkas, vadovaujantis nuo 1994 metų, pasižymi didžiuliu, bet trapiu ego – pats faktas, kad aš, Vakarų žurnalistas, ėmiau jo interviu, buvo paskelbtas pagrindinio valstybinės propagandos laikraščio „Sovetskaja Belarus“ pirmajame puslapyje ir buvo pagrindinė tema vakaro televizijos žinių laidoje.
Nepaisant jo lyderio komiško susireikšminimo, A. Lukašenkos režimas yra permirkęs krauju. Daugiau kaip prieš 20 metų keturi opozicijos politikai dingo be žinios – nužudyti elitinio smogikų dalinio, anot liudininko Juro Haravskio, šiuo metu pabėgusio į Vokietiją.
Iš pradžių Lukašenka mėgavosi nemenku populiarumu. Jo žemiškas stilius patiko paprastiems žmonėms.
Padėtis Baltarusijoje bent jau buvo stabili, kitaip negu Rusijoje, kuri 10-ajame dešimtmetyje buvo apimta chaoso.
Jo pravardė „Batka“ („Tėtušis“) anksčiau skambėjo meiliai.
Tačiau jokios laimingos šeimos ten nėra. Ši šalis yra prievartos ir išnaudojimo kloaka.
Stabilumas virto stagnacija – ir represijomis. Po suklastotų rinkimų rugpjūtį, atnešusių A. Lukašenkai šeštą kadenciją prezidento poste, režimas pradėjo didelio masto susidorojimą.
Niekas nėra saugus. Žiniasklaidos priemonės uždaromos.
Net užsimovęs raudonas ir baltas – nepriklausomos, demokratinės Baltarusijos spalvų – kojines gali būti sulaikytas.
Nuo protestų pradžios žuvo mažiausiai penki sulaikytieji. Vėliausia auka tapo 50-metis politikas Vitoldas Ašurokas, kuris apako atlikdamas bausmę pataisos kolonijoje, o paskui mirė nuo širdies smūgio.
Nyki tiesa – jog Lukašenkai turi pakankamai ginklų ir pinigų, kad išsilaikytų valdžioje.
Pasakiškas 1989-ųjų pasaulis, kuriame vėliavomis mojuojantys demonstrantai nuverčia tironus, seniai išnykęs.
Pasaulio atsakas buvo menkas.
Dominicas Raabas, griežtai pakalbėti mėgstantis mūsų užsienio [Jungtinės Karalystės – BNS] reikalų sekretorius, kalbėjo apie režimo „groteskiškus veiksmus“. Tai nieko neįbaugins. Mums derėjo iškviesti Baltarusijos ambasadorių į Užsienio reikalų ministeriją, suteikti jam parą daiktams susikrauti ir išsiųsti jį namo – traukiniu. Visi skrydžiai į Baltarusiją ir virš jos turėtų būti iškart atšaukti.
Tik Lietuva, kurią su Baltarusija sieja bendra istorija ir siena, parodė tikrą drąsą. Tik tris milijonus gyventojų turinti šalis nuveikė daugiau negu visa Europos Sąjunga kartu sudėjus.
Britų politikams derėtų ten nuvykti pasimokyti lyderystės.
Kaip ir svarbiems ES veikėjams. Briuselio atsakas iki šiol buvo slogus: klišės ir banalybės. „Nepriimtina“, – pareiškė žmogus, neva vadovaująs ES užsienio politikai: Josepas Borrellis.
Grandiozinės ES ambicijos pasiekti „strateginę autonomiją“ nuo Jungtinių Valstijų demaskuojamos kaip apgailėtinas pozavimas. Jeigu beveik 450 mln. žmonių turintis blokas negali susitvarkyti su mažiau kaip 10 mln. gyventojų turinčia neprognozuojama valstybe prie jo sienų, ką kalbėti apie Kiniją, kuri yra 140 kartų didesnė?
Jau daug metų nesugebame paremti Baltarusijos žmonių ir nubausti jų kankintojų.
Vietoje to siūlėme tik žodžius ir simbolines sankcijas.
Jų neveiksmingumo įrodymas – kad A. Lukašenka be jokios baimės įsako surengti šį gėdingą išpuolį prieš civilinę aviaciją, po kurio joks skrydis, kertantis jo teritoriją, negali būti saugus.
Turėtume savo pastangas nukreipti, kad izoliuotume režimą, o ne eilinius baltarusius.
Jie yra šios padėties didžiausios aukos: mandagūs, protingi žmonės, traumuoti karo metų istorijos, kai žuvo ketvirtadalis gyventojų.
„Mes esame Rytų Europos hobitai, – man sakė vienas pareigūnas. – Tiesiog norime gyventi savo gyvenimą.“ Kurgi ne... Jis, kaip ir daugelis mano draugų baltarusių, dabar gyvena išeivijoje.
Tikrasis kaltininkas sėdi Kremliuje. Vladimiro Putino režimas tramdo protestuotojus tiek namuose, tiek Baltarusijoje, kur jis remia A. Lukašenkos režimą pigiomis dujomis, paskolomis, banditiškais veiksmais, propaganda ir sekimo technologijomis.
Baltarusija yra Rusijos geopolitinis bastionas, ir Kremliui kelia siaubą, kad jos žmonės siekia laisvės, orumo ir saugumo, kokiu džiaugiasi jų buvę sovietiniai kaimynai Baltijos šalyse. Jis nesibodės nieko, kad kad užkirstų tam kelią.
Kremliaus propagandos ruporai aiškiai leido suprasti, kad V. Putino režimas visiškai nesidrovi remti blogiuką Minske.
Jie savo kritikus Vakaruose kaltina veidmainiškumu. Maskva sukrėsta, kad Vakarams šis incidentas atrodo sukrečiantis, sakė Užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova.
Argi ne JAV 2013 metais nukreipė Bolivijos prezidento lėktuvą į Vieną, jam grįžtant namo po kelionės į Maskvą? – klausė ji (tuomet perdėtai uolūs Amerikos šnipų medžiotojai buvo įsitikinę – klaidingai – kad lėktuve buvo perbėgėlis Edwardas Snowdenas).
Kitaip tariant, tai tiesiog yra reikalai, kuriais užsiima didžiosios šalys. Mažoms šalims reikėtų prie to priprasti.
Puiku, bet jeigu Rusija palaiko savo globotinio nusižengimus, ji turi tikėtis sulauksianti bendro pasmerkimo – ir bausmės.
Pavyzdžiui, Vakarų šalys galėtų tučtuojau sustabdyti vamzdyno „Nord Stream 2“, kuriuo dujos iš Rusijos bus tiekiamos Vokietijai, tiesimą.
Mes Britanijoje galėtume apriboti rusų prieigą prie Londono Sičio, praminto „automatine skalbykle“ dėl savo vaidmens plaunant Kremliaus bičiulių neteisėtai įgytus turtus.
Tačiau per daug nesitikėkit. Žodžiai pigūs. Principai – brangūs arba net mirtini, kaip gali įsitikinti kilni pora, dabar įkliuvusi Minske. Ak, kad mums jų narsa!
----------
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
nformaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo neleidžiama.
