Bet kas, abejojantis JAV įsipareigojimais Europos saugumui, turėtų pasižiūrėti neryškius žalsvus vaizdo įrašus iš pratybų „Swift Response“ pradinės fazės manevrų, praeitą savaitę vykusių Estijoje. 400 JAV karių iš 82-osios oro desantininkų divizijos 11 valandų skrido nesustodami iš Fort Brago bazės, kad naktį nusileistų su parašiutais. Jie susijungė su panašia bataliono dydžio kovine grupe, atskraidinta iš Lietuvos.
Visa tai yra dalis daug didesnių pratybų „Defender-Europe 21“, kurių uždavinys – per ateinančius mėnesius repetuoti pajėgų Europoje stiprinimą ir gynybos veiksmus. Jose dalyvauja 28 tūkst. karių iš 26 NATO šalių, taip pat būsimų narių – Sakartvelo, Bosnijos ir Hercegovinos, Ukrainos ir Kosovo.
Tokio pobūdžio manevrų nebūta nuo 9-ojo dešimtmečio, kai per didžiules pratybas „Reforger“ JAV treniruodavosi atsiųsti pastiprinimų Vakarų Europai atremiant Varšuvos sutarties bloko grėsmę. Tai pabrėžia grėsmės suvokimo pokytį, atotrūkį tarp Amerikos ir Europos pajėgumų, taip pat kiek daug dar turi pasikeisti.
Mintis, kad tokios pratybos gali būti surengtos, anksčiau galėjo atrodyti kaip fantazija. Vis dar prisimenu trikdžius ir slaptumą, kai 2013 metais Baltijos šalyse ir Lenkijoje buvo surengti pirmi dideli manevrai „Steadfast Jazz“. Jie vyko praėjus šešeriems metams po kibernetinės atakos prieš Estiją, penkeriems metams – po karo Sakartvele ir ketveriems metams – po Rusijos pratybų „Zapad“, per kurias buvo treniruojamasi įsiveržti į Baltijos valstybes bei smogti branduoliniais ginklais Varšuvai. Kaip bebūtų, daugeliui priimančių sprendimus Vakaruose tuomet vis dar atrodė būtina atsargiai apeiti Rusijos agresijos klausimą. Tie žmonės dėl savo aplaidumo ir bailumo nenukentėjo, bet ukrainiečiams teko brangiai sumokėti.
Faktas, kad Rusija kelia realią karinę grėsmę, dabar – pagaliau – yra plačiai priimamas. Išlaidos gynybai visoje Europoje didinamos. Formuojamos naujos koalicijos ir ryšiai, taip pat prisidedant NATO nepriklausančioms, bet gyvybiškai svarbioms Švedijai ir Suomijai. Buvusiose pavergtose Rytų Europos šalyse gynyba ir atgrasymas dar niekada nebuvo stipresni.
„Defender 21“ siunčia apie tai paveikią žinią. Vis dėlto šios pratybos taip pat pabrėžia, kad Europa išlieka apgailėtinai priklausoma nuo amerikiečių. Tik JAV turi reikšmingų pajėgų, kurių parengties lygis yra realus. Tik JAV gali permesti šias pajėgas dideliu atstumu ir per trumpą laiką. Tik JAV turi aukštųjų technologijų ginkluotės (ypač priešlėktuvinės ir priešraketinės gynybos sistemų), reikalingų užtikrinti, kad pajėgos galėtų veiksmingai kautis, pasiekusios dislokavimo vietą. Tik JAV turi pakankamus degalų, šaudmenų ir atsarginių dalių išteklius, kad galėtų kovoti ilgiau nei pirmąsias kelias dienas. Tik JAV pasižymi pakankamais atgrasomaisiais pajėgumais, kad galėtų atremti Rusiją, jeigu ši mėgintų eskaluoti padėtį, iškilus pralaimėjimo grėsmei.
Ar toks sandoris yra geras Jungtinėms Valstijoms? Popieriuje – taip. Europa suteikia ekonominių ir diplomatinių pajėgumų, dėl kurių JAV pasaulinė lyderystė tampa reali. Transatlantiniai saugumo ryšiai turi savą kainą, bet jie taip pat suteikia dar didesnių privalumų. Kita vertus, šis sandoris patiria spaudimą. Vienas veiksnys yra vis balsingesnė izoliacionistų stovykla Jungtinėse Valstijose, apimanti dalį D. Trumpui ištikimų respublikonų ir antiimperialistinės kairės frakciją (jos pavyzdys – Quincy atsakingo valstybės valdymo institutas, finansuojamas George'o Soroso ir Charleso Kocho).
Antrasis veiksnys yra Kinija. Būtinybė rūpintis padėtimi Ramiajame vandenyne reiškia, kad Amerikos kariniai pajėgumai Europoje jau dabar yra pavojingai susilpninti. Ir šiuo atžvilgiu bus tik blogiau, o ne geriau.
Visa tai papildo apgailėtinas lyderystės vakuumas Europoje. Vokietija nusišalina prieš šiais metais vyksiančius rinkimus. Kitąmet taip elgsis Prancūzija. Europos Sąjungos padėtis tokia prasta, kad Europos Parlamento vaidmuo dabar išties atrodo įspūdingas. Pozuojantys, šykštūs, godūs, įsikibę neutralumo ir, visų svarbiausia, neveiksmingi veikėjai, kuriems patikėta priimti sprendimus, nesuteikia jokios pagalbos Jungtinėms Valstijoms gyvybiškai svarbiu Kinijos klausimu.
Rezultatas – Europa tampa nepajėgi apsiginti, taip pat nevykdo įsipareigojimų vienintelei galinčiai ją apginti šaliai.
----------
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
Informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo neleidžiama.
