Vladimiras Putinas dažnai kritikuojamas už savo nostalgiją SSRS (gerai prisimenama, kaip jis šios valstybės subyrėjimą pavadino „geopolitine katastrofa“). Tačiau tūkstančiai rusų, įsitraukusių į judėjimą „Tarybiniai piliečiai“, šį požiūrį dar labiau išvystė. Pasak jų, dauguma dalyvavusių 1991 metų kovą surengtame referendume dėl Sovietų Sąjungos ateities balsavo už šalies išsaugojimą. Taigi, Sovietų Sąjungos panaikinimas po nesėkmingo pučo prieš Michailą Gorbačiovą buvo neteisėtas, o šiuolaikinė Rusijos valstybė yra uzurpatorė.
Šie nostalgiškai nusiteikę kovotojai už idėją įkūrė (arba, kaip jie teigia, atkūrė) „valstybės struktūras“. Kaip neseniai rašė „The Moscow Times“, „Politinio biuro“ pirmininkė – į pensiją išėjus rinkų tyrėja Valentina Reunova – taip pat vadovauja KGB, finansų ir teisingumo ministerijoms. Jų dabartinė kampanija – skleisti sąmokslo teorijas apie karantiną, įvestą dėl pandemijos.
Kremlius jau seniai yra įgudęs prasiskverbti į ekstremistinius judėjimus, jais manipuliuoti ir netgi juos skatinti, todėl „Tarybinių piliečių“ nereikėtų priimti už gryną pinigą. Tokios grupės valdžiai gali būti naudingos kaip apsauginiai vožtuvai spaudimui nuleisti. Jų piktinimasis Rusijos vyriausybe yra tik dalis siunčiamos žinios – kad visos kitos šalys, įgijusios arba atgavusios nepriklausomybę subyrėjus Sovietų Sąjungai, irgi yra neteisėtos.
Tie, kas per Šaltąjį karą agitavo prieš komunizmą, įžvelgs ne vien grėsmę, bet ir ironiją. Nuo Estijos iki Sakartvelo emigrantų organizacijos palaikė vyriausybes tremtyje, diplomatines atstovybes, politines partijas ir kitokias fizines ir simbolines valstybingumo išraiškas, siekdamos užginčyti įsivaizdavimą, jog sovietų imperija yra amžina ir teisėta.
Galiausiai visa tai atsipirko. 1990 metų gruodį Lenkijos vyriausybės tremtyje nariai buvo nuskraidinti vyriausybiniu lėktuvu iš Londono į Varšuvą, kad perduotų naujam, laisvai išrinktam prezidentui Lechui Walesai valdžios ženklus, kuriuos jie saugojo nuo pat jų pirmtakų pabėgimo į užsienį 1939-aisiais.
Iki šiol prisimenu susitikimą su Ernstu Jaaksonu 1991-ųjų rugsėjį, kai jis, būdamas 86-erių, atvyko į Vašingtoną įteikti savo skiriamųjų raštų kaip pirmasis Estijos diplomatinis ambasadorius (tarpukario respublika turėjo tik diplomatinę misiją). Ankstesniais dešimtmečiais E. Jaaksonas dirbo generaliniame konsulate Niujorke, atstovavusiam šaliai, kuri buvo ištrinta iš žemėlapio.
Neilgai trukus nuvykau į Lietuvos ambasadą, kad man būtų išduota viza, pažymėta prieškariniu štampu. Ją man išdavė Stasys Lozoraitis – kitas tremtyje ilgai dirbęs diplomatas ir branginamas valstybingumo simbolis.
Ukrainos Liaudies Respublika tremtyje paskelbė pergalę 1992-aisiais. Baltarusijos Demokratinės Respublikos Rada tebeveikia, ryžtingai nusiteikusi išsaugoti 1918–1919 metais trumpai gyvavusio valstybingumo, kurio nebeprisimena niekas iš dabar gyvenančių, atgarsius. Praeitą vasarą Trieste susidūriau su kampanija atkurti „Laisvąją teritoriją“, gyvavusią 1947–1954 metais, remiant britams ir amerikiečiams. Kampanijos dalyviai argumentavo, kad vėlesnis Italijos valdymas šiame uostamiestyje buvo tiek nekompetentingas, tiek neteisėtas.
Pagrindinis skirtumas tarp šių pastangų ir „Tarybinių piliečių“ judėjimo – ne atkaklumo lygis ir net ne istorinis legitimumas, o motyvai. Pavergtosios Rytų Europos tautos buvo imperializmo aukos. Jos gynė įstatymų viršenybę ir politines laisves; jos buvo sutriuškintos, nes šios „buržuazinės nacionalistinės“ idėjos kėlė rimtą grėsmę sovietinei santvarkai, pastatytai ant melo ir teroro pamatų.
Tikrasis atitikmuo tiems nostalgiją jaučiantiems rusams yra Vokietijoje, kur judėjimas „Reichsbuerger“ tvirtina, jog pralaimėjimas 1945 metais nereiškia, kad Trečiasis reichas buvo teisiškai panaikintas. Judėjimo nariai teigia, kad Federacinė Respublika tėra marionetinė valstybė; jie irgi leidžia dokumentus ir tvirtina, kad dabartiniai įstatymai jiems negalioja. Jie taip pat tyli dėl praeities nusikaltimų. Galbūt jie ir jų draugai rusai turėtų susivienyti. Galbūt jie netgi galėtų pasirašyti kokį nors susitarimą. Taip jau yra nutikę anksčiau.
----------
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
Vdu.lt nuotrauka
Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo draudžiama.
